Aleksas

2005-11-14

Ši savaitė namuose mums su Aleksu bene sunkiausia per visą chemoterapijos laikotarpį: Aleksas visai nenori valgyti ir dar vakar vėmė... Pirmadienį vakare mes su tėčiu suradome pagrindinę nevaldymo priežastį: giliai ant liežuvio iškilusios pūslelės. Nors gydytojos kelis kartus per dieną žiūrėjo Aleksiuko gerklytę, liežuvėlio problemos nepamatė. Tai mes maistelio porciją visas šias dienas maitinome beveik po valandą (net ir mišinėlį šaukšteliu): Aliukas keturis kartus maistelį išspjauna, o penktą pagaliau suvalgo... Ir taip, kol per dieną sumaitiname ir sugirdome bent minimalią normą. Liežuvėlį tepame fuksinu, tai nuo vakar vėl pamažu pradeda gerti iš buteliuko. Kas dėl bandymo stotis, tai nieko ypatingo kol kas. Bent jau pradėjo geriau jaustis vaikštynėje ir jau nebijo jos. Ligoninėje praeitą savaitę pastatytas vieną dieną rėmėsi kojytėmis, atkišęs užpakaliuką, ir paskui vis prašė statyti. Bet kitą dieną vėl viską pamiršo... Per anksti apsidžiaugiau, bet gal tai jau pradžia. Kas dėl mokymosi kalbėti, tai labai ilgas procesas, kuris gali užtrukti net kelis metus. Bet Aleksas jau moka daug virpančių garsų, guguoja. O pamatęs savo mokytoją Jūratę Virkutienę, parodo jai viską, ką sugeba. Sugebėjo mokytoja savo nuoširdumu jį papirkti.

Bendrauja fantastiškai, pasikrauna iš jos energijos ne tik Aleksas, bet ir aš kuriam laikui. Pirmadienį vėl važiuosime į klinikas eilinei chemoterapijai. Kažkodėl šį kartą bijau... Beje, aš tik praeitą savaitę sužinojau, kad iš socialinės rūpybos skyriaus galima užsisakyti autobusiuką, kuris nemokamai nuveš į klinikas ir parveš atgal. Taip sutaupysime bent 100 Lt, nes iki šiol važinėjome taksi (savo automobilio neturime, su vežimėliu į priemiestinį autobusą netelpame, be to, bijome kuo nors apsikrėsti...). Ligoninėje taip pat kyla problemų, nes kažkodėl draudžiama turėti skyriuje savo vežimėlį, nors jokios alternatyvos pasiūlyti negali. Bent jau sutiko leisti jį laikyti skyriaus balkone ir bent protarpiais leisti Aleksą pavežioti skyriaus koridoriais - juk aš jau nebepajėgiu jo valandą ar dvi nešioti koridoriais... Keistoka, kad chemoterapijos metu Aleksui skyriuje visai neduoda sauskelnių. Sako, kad nepriklauso. Nors kai gulėjome Vaikų neurochirurgijos skyriuje, duodavo jų užtektinai. Juk, rodos, tos pačios klinikos. Tiek to, iki šiol patys pirkome ir nusipirksime. Bet vistiek keista... Negali juk kiekvienas skyrius turėti skirtingų taisyklių. Pirmadienio „Respublikoje" bus straipsnis apie Aleksiuką - nusprendėme, kad tylėjimas mūsų problemų tikrai nepanaikins: kitiems atrodo, kad jei visi tyli, tai ir problemos nėra... Pagalvokite, gal ir Jums verta pagaliau nugalėti drovumą bei baimę ir pasiryžti.