Julius

„Nuo penktadienio iki penktadienio…“

Penktadienis, kovo 25 diena.
Vidurdienį suskambus telefonui, atsiliepiau ir išgirdau Juliuko balsą: „Teta, Edita, Jūs žadėjote atvežti kiaušinių. Man nuobodu, aš noriu juos dažyti...“ Nuraminau berniuką ir pažadėjau, kad kai tik pasiimsime kiaušinius iš „Vievio paukštyno“ firminės parduotuvės, tuoj pat jį aplankysiu... Trečiadienį Juliukui buvo atlikta operacija ir šiandien ryte jis buvo perkeltas iš reanimacijos į skyriaus palatą. Judrų, nenurimstantį, čiauškutį, linksmą Juliuką radau liūdną, iš visų jėgų kovojantį su bejėgiškumu ir skausmu. Net menkiausias krustelėjimas sukeldavo skausmą. O jis vis kartojo: „Man nuobodu, noriu ką nors veikti, noriu žaisti...“ Tačiau visi pasiūlyti žaidimai netiko ir akytės pamažu užsimerkdavo. Nekilo ranka net fotografuoti. Vieną kartą spragtelėjau...

Antradienis, kovo 29 diena.
Gavau Juliuko žinutė: „Edita, ar mus aplankysi...“ Paskambinau berniukui ir paklausiau, ką jam nupirkti pavalgyti, gal norėtų ko nors ypatingo. Išgirdau nedrąsų prašymą: „Norėčiau manų košės su cukrumi ir cinamonu. Jau nuo pat ryto mamos prašau, tik čia nėra, kur išvirti...“ Buvau neapsakomai laiminga, kai Juliukas pasakė, kad manų košė kvepia namais ir labai skani. Sukirto visą lėkštę. Kiekvienas vaiko suvalgytas košės šaukštelis ligoniukų mamoms prilygsta aukso vertei. Tikriausiai tai sunkiai suvokiama nekeliavusiems per ligą... Išleidę Edita pasivaikščioti, kibome su Juliuku statyti Hario Poterio pilį. Klausiausi berniuko svajonių, nuostabių pasakojimų, žavėjausi turtinga jo vaizduote ir net nepajutau, kai pamažu įsitraukiau į mūšio lauko kūrimą ir ėmėmė žaisti kautynes... Žinoma nepamiršome, kas valandą pasimatuoti temperatūros, o ji vis laikėsi 38, 2 °C, ir daug daug gerti...

Trečiadienis, kovo 30 diena.
Trečiadienį jau mačiau šypseną Juliuko veide. Jutau nenugalimą berniuko veržimąsi į normalią vaikystę – be skausmo, be kančios, be liūdesio. Mano prašymas: „Atsigulk truputėlį į lovą pailsėti ...“ buvo priimtas kaip įžeidimas. Gilios berniuko akys išdavė fizinį skausmą, tačiau neišgirdau žodžių: „Skauda, pavargau, padėkite...“ Jis telefonu taip linksmai, jautriai močiutei pasakojo apie savo operaciją, kad nejučia šyptelėjau: „Tai ne mes jį glostome ir guodžiame, tai Jis mus nuramina ir perduoda savo tikėjimą.“ Kai Juliukas atsisukęs paklausė: „Ar gerai močiutei papasakojau?“, ėmiau kvatoti...

Penktadienis, balandžio 1 diena.
Paskambinau Juliukui pasitarti, kurį laivą nupirkti. Prieš atsisveikindamas Juliukas švelniai paprašė: „Edita, ateik pas mane šiandien. Juk vakar nebuvai...“ Aplankiau berniuką ir įteikiau Jūsų visų dovaną – Piratų laivą. Neįmanoma žodžiais perteikti emocijų, susižavėjimo šūksnių: „Pažiūrėk, patranka pati šauna... Kokios vėliavos... Kokie žmogeliukai...". Tikiu, kad Jūs tai pajusite žiūrėdami nuotraukas... Netrukus Juliuko aplankyti atėjo Neringa iš „TV pagalbos“ ir dailininkas Jonas. Neringa paprašė dailininko išpildyti seną Juliuko prašymą - pieštuku nupiešti jo portretą. Juliukas taip buvo pasinėręs į laivo konstravimo procesą, kad su mumis beveik nebendravo. Veltui stengėmės jį prakalbinti, į visus mūsų klausimus atsakydavo trumpai: „Taip. Ne. Gerai. Nežinau.“

 Kol dailininkas piešė Juliuką, berniukas konstravo laivą, o mes tuo tarpu smagiai plepėjome... Neringos apsilankymu džiaugėsi ne tik Juliukas, bet ir jo palatos draugė Simona. Laivui uždėjęs bures, berniukas paprašė jį nufotografuoti ir pasakė: „Visiems dėkoju už laivą. Jis nuostabus“ Šiandien ryte Juliuką iš chirurgijos skyriaus perkėlė į onkohematologijos. Berniukui pradėtas taikyti pirmasis chemoterapijos kursas. Melskime, kad vaistukai sumažintų darinį ir sukeltų kuo mažesnį pašalinį poveikį. Vėlai vakare gavau Editos žinutę: „Juliukui pakilo temperatūra - 38, 2 °C. Jis manęs prašo: „Nesakyk, mamyte, gydytojams, čia nieko blogo, aš tik pavargęs, kaip šuo. “ Stiprybės, tau, mažasis kovotojau...
Edita