Julius

2005-06-22

 Kelionė į Paryžių...

"Penktadienis buvo ta diena, kurios Juliukas taip laukė, kad net naktimis sapnuodavo ir vaikščiodavo baisiausiai nusiminęs, o per dieną paklausdavo gal dešimt kartų, tai kada pagaliau mes važiuosime į Disneilendą? Penktadienio vakarą 18 valandą, kai lėktuvas nusileido Paryžiuje, mūsų jau laukė ambasados vairuotojas. Jis mus nuvežė pas gerb. ambasadorių Giedrių Čekuolį. Savo namuose ambasadorius mus maloniai pasitiko kartu su Audre Kudabiene. Buvo nuostabu, nors ir jautėmės truputį pavargę po kelionės, bet su tokia puikia kompanija juk neįmanoma nieko neveikti, o svarbiausia, juk Juliukas neturi laiko laukti rytojaus, jis visur skuba... Tą vakarą išskubėjome pasigrožėti vakariniu Paryžiumi ir Eifelio bokštu. Kai gerb. ambasadorius išsivarė savo BMV iš garažo, Juliukas jau buvo patogiai įsitaisęs priekinėje sėdynėje, bet, sekdamas geru ambasadoriaus pavyzdžiu, išlipo "damoms" atidaryti duris:)) Likome sužavėti visais vaizdais, taip pat restorano maistu, į kurį pakvietė gerb. ambasadorius. Tiesa, grįžome vėlokai, visai ne vaikišku laiku:)) Naktelės liko mažai, o dar ir nemiga iš nerimo kankino Juliuką ir dar skausmai, kurie mus aplanko dabar jau kas naktį, net po du ir tris kartus... Kaip ten bebūtų, šeštadienio rytą Julius pabudo 7 val. ir nebeužmigo. Vis klausinėjo, kiek valandų ar tik nepramiegosim į Disneilendą!? 9 val., kaip ir buvome sutarę, vairuotojas jau lauke kieme, o su juo ir Audrė, ir gerb. Dalia su savo dešimtmečiu sūneliu - ji taip pat dirba ambasadoje. Gerb. ambasadorius pasirūpino ir Juliuko kompanija, juk taip puiku visur lėkti su savo bendraamžiu... Visą rytą Juliuko veide stebėjau jaudulį, vis pasakojo, kaip ir kas ten bus, o gal ir nebus... Tik pasiekus Disneilendą jis tiesiog nušvito... Diena buvo nuostabi, visi įsitikinome, kad Julius - ekstremalių pojūčių mėgėjas. Pirmiausia buvo aplankytos pačios "baisiausios" karuselės, į jas eidavau tik todėl, kad privalėjau Juliukui palaikyti kompaniją, bet pralėkdavau užmerktomis akimis ir nekvėpuodama, o Julius tuo tarpu šaukdavo: cool cool cool !!! Ir kai mus užfiksuodavo momentinėje nuotraukoje, Julius, kaip visada ramiu, šaltu veidu žvelgdavo į jas, lyg nesuprasdamas, ko čia visi cypia:)) Mes išlipdavome iš supynių dar drebančiomis kojomis, o Julius tuo tarpu kibdavo man į ranką ir sakydavo, mama noriu dar kartą, einam dabar, einam, einam...prašau... Aš nesiryžau kartoti, bet Audrė kartodavo, man pasisekė:)) Linksminomės iki pat darbo pabaigos. Ambasadorius tikėjosi mūsų sulaukti apie 16 val., na mes gal mielai būtume išėjusios tokiu laiku, nes jau kojos nelaikė, bet ne Julius... Buvo taip miela matyti, kad mūsų laukia vairuotojas. Grįžome apie 20 val., bet tik trumpam:)) Ambasadorius Giedrius tuoj pat išsivarė mašiną ir mes vėl išskubėjome prie Eifelio bokšto, kad spėtume pakilti į jį ir pamatytume visą Paryžiaus panoramą... Julius atrodė pavargęs, bet stengėsi neišsiduoti, juk reikia viską pamatyti... Pasigrožėjus nuostabiais vaizdais, ambasadorius Giedrius pakvietė į restoraną dar kartą pasmaguriauti prancūziškos virtuvės patiekalais... Juliukas buvo jau labai pavargęs, bet įspūdžių daug, tad ir kalbos buvo sočiai. Pavakarieniavus, Julius įsėdo į mašiną ir užmigo. Sugrįžus namo gerb. ambasadoriui mūsų herojų teko parnešti... Sekmadienio rytą 9 val. mūsų vėl laukė vairuotojas ir nuvežė į oro uostą. Kelionė buvo ilgoka. Į Insbruką grįžome 18 val.. Julius grįžo laimingas ir dabar dalinasi įspūdžiais su draugais. Tikiu - šios kelionės jis dar ilgai nepamirš... "