Julius

2005-09-13

Viešnagė Juliuko ir Editos namuose
Pagaliau atėjo sutarta susitikimo diena – rugsėjo 1-oji. Ankstų rytą įsėdau į autobusą ir pajudėjau Klaipėdos link. Nekantravau apkabinti Julių ir Editą, pasakyti, kaip beprotiškai jų pasiilgau. Rankose laikiau „Lego“ rinkinį, Hario Poterio autobusą, ir širdyje džiaugiausi, kad vis tik man pasisekė jį surasti ir nupirkti.. Būtent jo paprašė Juliukas, kai paklausiau, ką jam atvežti dovanų. Vos tik pravėriau jų buto duris, mane pasitiko išdykėlė katytė Pinčia, nauja šių namų gyventoja, smagiai žaidžianti su viskuo, kas juda, ir be galo mylintį savo šeimininką. Juliukas miegojo. Ryte jis dalyvavo rugsėjo 1-osios šventėje ir ilga iškilmių programa jį nuvargino. Edita pakvietė žvilgtelti į sūnų. Nebyliai pasisveikinau su miegančiu Juliumi vos tramdydama ašaras. Atrodė, dar minutė kita ir jos pabirs. Daug kartų Edita sakė, kad jos sūnus sulysęs, kad džiaugėsi kiekvienu priaugtu kilogramu, tačiau girdėti yra viena, o pamatyti - visai kas kita. Netrukus atsikėlė ir Juliukas. Toks pat šelmiškas ir išdykęs, tačiau kartu ir kitoks: labiau subrendęs, jautresnis, akyse daugiau skausmo ir nuovargio. Kol Edita į lėkštes sudėjo maistą, Julius jau buvo bebaigiantis konstruoti autobusą. Atrodo, pirštukais tereikia tik paimti kaladėlę, o tuomet ji pati lipte prilimpa. Jei berniukas dalyvautų konkurse „Kas greičiau sudės Lego rinkinį“, neabejoju, jis taptų nugalėtojas. 

Dabar pats nemėgstamiausias Juliaus užsiėmimas - valgymas. Nors lėkštėje buvo tik keli gabaliukai mėsytės ir viena bulvė, jis derėjosi su mama dėl kiekvieno kąsnio. Nepadėjo nei prašymas, nei barimas. Kol Julius mėgino valgyti, jo numylėtinė Pinčia dūko su žaisliniu autobusu.

Papietavę susėdome pasižiūrėti jų viešnagės Austrijoje vaizdo įrašo. Juliui ir Editai pasakojant įspūdžius vis girdėjau: nepakartojama, nuostabiai gražu, pasakiška, pagaliau jaučiausi saugi ir rami, visi Julių be galo mylėjo. Peržiūrėję tik labai mažą dalį filmuotos medžiagos, nusprendėme keliauti į Palangą. Besidžiaugdami pasakiškai šiltu rudens vakaru patraukėme link jūros. Pakeliui Julius paprašė leisti pasikarstyti ant pripučiamo atrakciono. Žinoma, sutikome. Stebėjau, kaip Julius tai ropščiasi aukštyn, tai leidžiasi žemyn ir negalėjau nesižavėti. Iš kur jis semiasi tiek jėgų? Smagu buvo matyti Juliuko šypseną, juoką, akyse kibirkščiuojančius žiburėlius. Įamžinau šias akimirkas fotojuostoje, kad ir Jūs galėtumėte jas pamatyti.

Po smagių žaidimų patraukėme toliau, tačiau netrukus berniukas prisėdo ant suoliuko ir paprašė mamos jį panešti. Apstulbusi žiūrėjau, kaip Edita sodinasi Julių ant pečių ir neša. Prisiminiau ankstesnius jos nusiskundimus dėl skaudančios nugaros ir vos išlemenau: „O kaip tavo nugara?“. Edita žvilgtelėjo į mane stovinčią vietoje ir mirksinčią iš nuostabos ir atsakė: „Skauda. Bet mes dabar visuomet taip keliaujame“. Pailsėti sustojome prie fontano.

  Liko paskutinė atkarpa. Pasisiūlau panešti Juliuką. Nešiau, o širdyje buvo taip gėda prisiminus kaip prieš du metus, nešiodama Rugutę, skųsdavausi nugaros skausmu. Juk Rugilė tesvėrė tik 14 kg, kai tuo tarpu Julius sveria 30 kg. Ką tuomet turėtų jausti ir sakyti Edita? Kalniukas, laiptai ir jau džiaugėmės šilta jūra. Grįžti atgal pėsčiomis nebesiryžome. Išsinuomojome dviratį ir krykšdami lėkėme Basanavičiaus gatve link mašinos. Atrodo, Julius vėl atgavo jėgas ir Editai pasiūlius aplankyti tetą Oną jis su džiaugsmu sutiko. Netrukus berniukas jau buvo tetos Onos glėbyje. Tetai pasiteiravus, ko jis norėtų vakarienei, Julius rimtai atsakė: „Petražolių“. Akimirka ir ant Juliaus kelių jau buvo lėkštė su petražolėmis. Jis su tokiu apetitu jas sušveitė, kad mes tik aiktelėjome iš nuostabos.

Juliukui užmigus prisėdome virtuvėje ir ilgai ilgai kalbėjomės. Atsisveikindama su Juliuku pasakiau: „Kai tik pasiilgsi, paskambink“.