Pagalbinė, alternatyvioji ir rytų medicina

Rytų gydymo tradicijos

 

Ajurveda

Senoji Indijos medicina yra viena seniausių ir išsamiausių gydymo sistemų, kuri taikoma jau tris tūkstančius metų. Ajurveda (sanskr. „gyvybės mokslas") pasaulį, ir ypač žmones, supranta kaip visumą, kaip dinaminę trijų visatos principų tarpusavio sąveiką. Šie principai, arba došos, įkūnyti visose gyvose būtybėse ir vadinami vata, pitta ir kapha. Kiekvienu jų pagrįsta tam tikra žmogaus organizmo medžiagų apykaitos funkcija, taip pat pagrindinių gamtos jėgų veikimas.

 

Sveikata priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus išsaugo jam vienam būdingą došų pusiausvyrą. Ajurveda ligą supranta kaip natūralaus balanso sutrikimą, todėl tampa įdomia alternatyva vakarietiškajam mechaniškam gydymo modeliui. Kai žmogus suserga, Ajurvedos gydytojas bando surasti ligos ir došų pusiausvyros sutrikimo priežastis, tada siūlo įvairias natūralias gydymo priemones, specialiai pritaikytas kiekvienam ligoniui. Šie gydymo būdai skirti ne ligos simptomams slopinti, bet, kas yra daug svarbiau, atstato natūralią došų pusiausvyrą ir tuo būdu sugrąžina žmogui sveikatą.

 

Ajurveda ligą bei sveikatą supranta labai plačiai ir praktiškai, todėl naudojasi vaistažolėmis, joga, meditacija, organizmo valymu nuo toksinių medžiagų ir žalingų proto bei dvasios impulsų. Vienas reikšmingiausių Ajurvedos požiūrių yra tas, kad galutinis gydymo tikslas nėra fizinė žmogaus sveikata. Pasak legendos, senovės gydytojai kurdami Ajurveda gerai suvokė, kad ligos sukeltas skausmas ir kančia trukdo žmogui įgyvendinti svarbesnius gyvenimo tikslus, tai yra neleidžia pasinaudoti visomis savo dvasios galimybėmis. Tik išgydę fizinį kūną mes galime visapusiškai atskleisti savo žmogiškąsias galias.

 

Tradicinė kinų medicina

Tradicinė kinų medicina žinoma beveik tris tūkstančius metų ir šiandien ja gydosi vienas penktadalis pasaulio gyventojų. Vakariečiai ilgaamžiškumą paprastai tapatina su ilgu gyvenimu, tačiau kinų medicinai ilgaamžiškumas reiškia tai, ką mes pratę vadinti „gyvenimo kokybe", todėl ilgas gyvenimas be sveikatos, gyvybiškumo ir džiaugsmo yra laikomas beprasmiu.

 

Pagrindinis kinų medicinos principas teigia, kad liga atsiranda tada, kai sustabdomas či, arba gyvybės energijos, tekėjimas kūne. Kai žmogus sveikas, či energija nematomais didžiulio tinklo kanalais, arba meridianais, jungiančiais visus vidaus organus ir liaukas, natūraliai cirkuliuoja po visą kūną. Či srautas gali nutrūkti dėl įvairių mechaninių kliūčių ir fiziologinių kūno procesų, jis taip pat gali būti per stiprus arba per silpnas, dėl to ir atsiranda liga.

 

Pagal tradicinę kinų mediciną, pasaulyje yra dvi viena kitą papildančios, tačiau priešingos jėgos - in ir jan. Šios jėgos atitinka gamtoje egzistuojančias priešybes, tokias kaip vyras ir moteris, karštis ir šaltis, diena ir naktis.

 

Kinų medicinoje ligos diagnozuojamos ir gydomos in ir jan pagalba. Vienos ligos vadinamos in ligomis, kitos - jan. Žmogaus sveikatai taip pat labai didelę reikšmę turi penki gamtos elementai (ugnis, žemė, metalas, vanduo ir medis). In ir jan bei penkių elementų pusiausvyros sutrikimas sutrikdo či srautą ir sukelia ligą.

 

Kūno pusiausvyros atstatymui kinų medicina vartoja vaistažolių preparatus, masažą, tam tikrų kūno taškų šildymą smilkstančiomis vaistažolėmis (šis metodas vadinamas moksibustija), taures, energijos atstatymo pratimus (qigong), meditaciją ir akupunktūrą. Kaip ir Ajurveda, tradicinė kinų medicina - labai išsivystęs ir visą apimantis gydymo metodas, kurio esmė yra gydyti visą žmogų, o ne atskirą ligą. Taip pat kinų medicina supranta ir vėžį. Yra įkurta didelė organizacija, tyrinėjanti kinų vaistažoles nuo vėžio kaip pirminį gydymo metodą arba kaip pagalbinį, taikomą šalia įprastinių gydymo priemonių. Daugiausia tyrimų atliekama pačioje Kinijoje, tačiau jie vis dažniau patraukia Vakarų pasaulio gydytojų dėmesį.

 

Tibeto medicina

1300 metų senumo tibetiečių medicinos mokslas, kilęs iš Budos mokymo, itin pabrėžia ryšį tarp kūno ir dvasios. Pasak svarbiausio Tibeto medicinos teksto, vadinamo rGyud bzi, arba „Keturiomis tantromis", ligos išsivysto dėl vienos svarbios priežasties: žmonės nežino savo tikrosios prigimties. Dėl savo tikrosios prigimties nežinojimo atsiranda vadinamieji „trijų rūšių nuodai": geismas, neapykanta ir pasimetimas. Ilgainiui šie trys nuodijantys jausmai pažeidžia tris svarbiausias kūno energijos sistemas, vadinamas lung, tripa ir badken (tris nepas). Vėliau šių sistemų su trikimai išsivysto į ligą.

 

Kaip ir Ajurveda bei tradicinė kinų medicina, Tibeto medicina siekia suprasti ligos priežastį ir pusiausvyros sutrikimo prigimtį, dėl kurių žmogus suserga, o vėliau tą sutrikusią pusiausvyrą at stato. Tibetiečių medicinoje liga diagnozuojama nuodugniai apklausiant ligonį, apžiūrint jį, tikrinant liežuvį, analizuojant šlapimą ir labai sudėtingu metodu tikrinant pulsą. Visi šie dalykai suteikia daug išsamios informacijos apie tikrąją fizinę, protinę ir emocinę paciento būseną. Gydytojas tada aptaria įvairius natūralius gydymo būdus, atstatančius trijų nepų harmoniją ir pusiausvyrą.

 

Tibetiečių medicina daugiausia gydo vaistažolėmis ir jų mišiniais, tačiau kai kada vartojami gyvulinės kilmės preparatai, brangakmeniai ir metalai. Taip pat kartais taikomos įvairios dietos, mankšta, tam tikrų kūno taškų šildymas smilkstančiomis vaistažolėmis (moksibustija), organizmo valymas ir Tibeto akupunktūra. O jeigu reikia sukelti gilesnius sveikimo procesus, rekomenduojamos įvairios meditacijos. Tibetiečių medicina, išsamias klinikines žinias derinanti su dvasios tobulinimo menu, kiekvienam žmogui ir visai vakarietiškajai medicinai gali būti nepakartojamas gydymo modelis.