Kas tai yra vėžys

Kaip gydytojai nustato, kokiu piktybiniu naviku sergate?

 

Diagnozuodamas kiekvieną konkretų vėžinį susirgimą, onkologas visuomet atsižvelgia į daugelį požymių. Trys patys svarbiausieji yra: specifinis naviko tipas, piktybiškumo laipsnis ir stadija. Nuo šių požymių dažniausiai priklauso, koks bus rekomenduojamas gydymas. Tai taip pat gali padėti prognozuoti, kokia bus ligonio organizmo reakcija į vieną ar kitą gydymo metodą, kiek jis jam bus veiksmingas.

 

Naviko tipas.

Daugumą vėžio rūšių galima suskirstyti į tris pagrindines aukščiau aprašytas grupes (karcinomas, sarkomas ir leukozes/limfomas). Kiekvienoje iš šių trijų vėžinių susirgimų grupėje, ar kategorijoje, galima butų išskirti daug specifinių vėžio tipu. Specifinį vėžio tipą nulemia ląstelės, iš kurių jis išsivystė. Tipas yra nustatomas analizuojant iš naviko paimtą biopsijos mėginį. Tokį tyrimą paprastai atlieka specialiai parengtas gydytojas, vadinamas patologu. Patologas stropiai mikroskopu tyrinėja išorinį mėginio vaizdą, kad kuo tiksliau nustatytų, iš kokių ląstelių yra kilęs navikas.

 

Pavyzdžiui, labai daug navikų atsiranda iš liaukinio epitelio ląstelių, kurių yra įvairiuose organuose: plaučiuose, stemplėje, skrandyje, kasoje, kepenyse, gaubtinėje žarnoje, krūtyse, prostatoje bei kitur. Liaukinio epitelio ląstelės atlieka daug įvairių funkcijų, nuo kurių priklauso organų veikla. Pavyzdžiui, gaubtinėje žarnoje šios ląstelės išskiria gleives, taip pat absorbuoja skysčius bei maistines medžiagas. Kai iš liaukinio epitelio ląstelių išsivysto vėžys, tai vadinama adenokarcinoma. Jei vėžys atsiranda stemplės liaukinio epitelio ląstelėse, toks navikas vadinamas stemplės adenokarcinoma. Jei vėžys atsiranda iš prostatos liaukinio epitelio ląstelių, jis vadinamas prostatos adenokarcinoma.

 

Įvairiuose kūno organuose bei audiniuose yra ir kitokių ląstelių. Stemplės vidinį sluoksnį sudaro ląstelės, kurios vadinamos plokščiosiomis. Iš jų susiformavęs navikas vadinamas plokščiojo epitelio karcinoma. Kitas pavyzdys yra šlapimo pūslė, kurioje randama pereinamųjų ląstelių. Iš jų išsivystęs navikas vadinamas pereinamųjų ląstelių karcinoma.

 

Kruopščiai tirdami, iš kokių ląstelių yra susiformavęs navikas, taip pat daugelį kitų veiksnių, gydytojai šiandieną gali daug tiksliau nustatyti vėžio tipą. Nuolat kuriamos naujesnės ir modernesnės priemonės bei technologijos, kurios vis tiksliau padeda atpažinti įvairias nesveikų ląstelių grupes. Dėl to nuolat aprašomi nauji vėžių tipai ir formos, apie kurias anksčiau nebuvome girdėję, ir šis procesas, be abejo, vystysis toliau.

 

Naviko piktybiškumo laipsnis.

Kai patologas nustato specifinį vėžio tipą, toliau reikia nustatyti jo piktybiškumo laipsnį, kuris rodo, kiek agresyvus jis yra. Laipsnis nustatomas mikroskopu analizuojant specifinį naviko ląstelių vaizdą. Pavyzdžiui, jeigu vėžinės ląstelės nelabai skiriasi nuo sveikų ląstelių, iš kurių jos išsivystė, veikiausiai jos nėra labai agresyvios, ir todėl paprastai klasifikuojamos kaip mažo piktybiškumo laipsnio. Vėžinės ląstelės, kurios smarkiai skiriasi nuo sveikų, veikiausiai turės agresyvesnių savybių, todėl jos klasifikuojamos kaip didelio piktybiškumo laipsnio. Tokios ląstelės dažniausiai yra labai pakitusios, ir tuos pakitimus patologui gana nesunku ištirti mikroskopu. Vėžinės ląstelės, kurių išvaizda, dažnai ir savybės, yra tarpinės formos, klasifikuojamos kaip tarpinio piktybiškumo laipsnio.

 

Ligonio, sergančio aukšto piktybiškumo laipsnio karcinoma, gydymas dažniausiai bus kitoks, nei ligonio, sergančio žemo piktybiškumo laipsnio karcinoma.

 

Naviko stadija.

Tai dažniausiai yra pats svarbiausias veiksnys, lemiantis, koks bus vieno ar kito vėžinio susirgimo gydymo metodas, nuo naviko stadijos taip pat priklauso paciento galimybė pasveikti. Naviko stadija iš esmės nusako, kaip smarkiai vėžys yra paplitęs po organizmą.

 

Dažniausiai įvairios vėžio rūšys yra skirstomos į keturias stadijas:

 

I stadijos navikai aptinkami tik jų susiformavimo vietose. Tai navikai, kurie nėra išplitę po kūną;

II stadijos navikai jau būna išplitę į artimiausius audinius;

III stadijos navikai yra labiau išplitę negu II stadijos navikai, dažnai į sritinius limfmazgius;

IV stadijos navikai yra plačiai išplitę ir pažeidę kitus organus.

 

Onkologai vartoja įvairias stadijų nustatymo sistemas, apibūdinančias navikų išplitimo laipsnį. Dauguma onkologų žino ne vieną stadijų nustatymo sistemą ir taiko jas pakaitomis. Pavyzdžiui, daugelis gydytojų dažnai naudojasi Duke gaubtinės žarnos vėžio stadijų klasifikavimo sistema. O štai smulkialąstelinio plaučių vėžio stadija klinikinėje praktikoje paprastai apibūdinama kaip „ribota" arba „išplitusi".

 

Tačiau dažniausiai taikoma tarptautiniu mastu pripažinta TNM sistema. T (tumor) reiškia naviką - nustatomas pirminio naviko dydis; N (nodes) reiškia limfmazgius - nustatoma, ar limfmazgiai yra pažeisti metastazių; M reiškia metastazę - nustatoma, ar vėžys yra metastazavęs į kitus organus.

 

Visos klasifikavimo sistemos paprastai nusako tuos pačius pagrindinius klinikinius vėžio požymius, taip pat, ir tai labai svarbu, kiek smarkiai vėžys yra išplitęs. Pagal visas klasifikavimo sistemas, taip pat pagal TNM, kuo vėlyvesnė vėžio stadija, tuo labiau vėžys išplitęs po organizmą.