Kas tai yra vėžys

Kas sukelia vėžį?

 

Tai vienas labiausiai ginčytinų ir sudėtingiausių klausimų apie vėžį. Priešingai negu buvo manoma, žmogus nėra vienintelė gyva būtybė, kuri serga vėžiu. Faktiškai ne tik žinduoliai, tačiau ir visa gyvoji gamta - žuvys, paukščiai, ropliai, amfibijos - taip pat gali susirgti vėžiu, įrodyta, kad visas šias gyvybės formas gali pažeisti navikai.

 

Vėžys nėra vien pramoninės eros nelaimė. Navikų pėdsakų randama pleistoceno periodo urvinių meškų ir kreidos periodo dinozaurų kūnuose, taip pat penkių tūkstančių metų senumo Egipto mumijose. Apie vėžį rašoma net viename seniausių pasaulio medicinos traktatų - Edwino Smitho atrastame papiruse, parašytame Egipte maždaug 3000 - 2500 m. pr. Kr. Traktate apibūdinamos aštuonios krūties opų, arba navikų, rūšys, kurios, kaip manoma, buvo gydomos primityviosios chirurgijos pagalba. Jau Hipokratas, vienas žymiausių senosios medicinos atstovų, ketvirtajame amžiuje pr. Kr. nemažai rašė apie vėžį bei darė prielaidas apie jo galimas priežastis.

 

Viena iš piktybiškiausių vėžio savybių, dėl kurios taip sunku įveikti šią ligą, yra ta, kad navikas susiformuoja iš sveikų kūno ląstelių.

 

Dabartinis mokslas vėžio atsiradimą apibrėžia kaip ląstelėje vykstančių procesų seką, kurio pabaigoje ląstelė supiktybėja. Ši įvykių seka prasideda nuo sveikų ląstelių genetinės medžiagos pokyčių, kuriuos sukelia vadinamieji vėžio iniciatoriai. Jais gali būti išoriniai veiksniai, tokie kaip cigarečių dūmai, kitos kancerogeninės medžiagos, jonizuojanti radiacija arba, nors ir retai, virusai; taip pat vidiniai veiksniai, tokie kaip sutrikusi hormonų veikla arba įgimtos genų anomalijos. Vienas iš šių inicijuojančių veiksnių rezultatų yra suaktyvėję kai kurie vėžį sukeliantys genai, dar vadinami onkogenais. Taip pat svarbu žinoti, kad tie patys inicijuojantys veiksniai gali sumažinti ir naviką slopinančių genų aktyvumą. Kai pažeidžiama normali onkogenų ir navikus slopinančių genų pusiausvyra, gali atsirasti vėžinės ląstelės. Kai vėžys pradeda vystytis, jo augimą skatina įvairūs kiti vėžio rizikos veiksniai, tarp jų alkoholis ir riebus maistas.

 

Kai 1970 metais buvo atrasti onkogenai, iškilo sudėtingas filosofinis klausimas: kodėl žmogus savo DNR turi genus, kurie gali lemti vėžio atsiradimą? Atsakymo kol kas dar nežinome. Pasak vienos iš siūlomų teorijų, šie genai normaliomis sąlygomis reguliuoja žmogaus embriono vystymąsi. Jei jie pakinta (nepakankamai aktyvūs arba pernelyg aktyvūs), ląstelės išsigimsta, ima ne­ kontroliuojamai daugintis ir išsivysto vėžys.

 

Nors ir kyla pagunda kaltę už vėžį suversti išorinio pasaulio veiksniams, medžiagoms ar vidiniams fiziologiniams bei genetiniams pokyčiams, būtina atskirti tikrąją vėžio atsiradimo priežastį nuo mechanizmų, paverčiančių ląsteles vėžinėmis.

 

Pavyzdžiui, nors nemažai rūkančių ir vartojančių alkoholį žmonių suserga vėžiu, daug daugiau jų nesuserga. Vienas galimas šio reiškinio paaiškinimas yra genetiniai veiksniai, tačiau tokio paaiškinimo nepakanka. Todėl lieka neaišku, kodėl vieni žmonės yra sveiki, o kiti serga. Kai kurias vėžio rūšis tarp kitų veiksnių sukelia ir virusai, tačiau retai, be to, nėra jokio paaiškinimo, kaip tai atsitinka. Kaip ir rūkymo bei piktnaudžiavimo alkoholiu atvejais, vis dar neaišku, kodėl daugelis žmonių, infekuotų tam tikrais virusais, potencialiais vėžio sukėlėjais, taip ir nesuserga.

 

Mokslininkai daro bendrą prielaidą, kad žmonės suserga dėl imuninės funkcijos deficito ar jos pokyčių, taip pat dėl kokių nors konstitucinių veiksnių. Tačiau kodėl taip smarkiai skiriasi žmonių konstitucija ar imuninės funkcijos, iki šiol mažai žinoma.

 

Pastaraisiais metais buvo atkreiptas ypatingas dėmesys į tą faktą, jog kai kurių vėžiu sergančių ligonių šeimose šia liga sirgo ir kiti šeimos nariai ar giminės. Prielaida apie įgimtą polinkį susirgti vėžiu paskatino plačiai tyrinėti specifinius genus, tokius kaip BRCA1 ar BRCA2 krūties vėžio atvejais. Nors dabar kur kas daugiau žinome apie šiuos genus bei apie jų vaidmenį atsirandant vėžiui kai kurių žmonių organizmuose, iki galo šio veiksnio įtaka dar neištirta.

 

Taip pat labai svarbu žinoti, kodėl kiekvieno žmogaus imuninė sistema, neleidžianti vėžiui atsirasti ar išplisti po organizmą, funkcionuoja nevienodai ir nepriklauso nuo to, ar žmonės užsikrėtę tam tikrais virusais ir ar patiria kancerogenų poveikį. Kai kurie mokslininkai mano, kad vėžinės ląstelės, spontaniškai atsirandančios žmogaus kūne, retai kada suformuoja visiškai išsivysčiusį naviką, nes jas sunaikina imuninės sistemos kileriai. Visuomenėje paplitę įvairūs imuninės priežiūros teorijos variantai. Deja, ši teorija, kuri yra ginčytina, paskatino daugelį žmonių manyti, kad vėžiu jie susirgo paprasčiausiai dėl „silpnos imuninės sistemos". Dar blogiau, tokia nuomonė daugelį vėžiu sergančių žmonių paskatino nepagrįstai patikėti, kad norėdami pasveikti, jie teturi „sustiprinti savo imuninę sistemą" žolelėmis, grybais, vitaminais ar kitokiais papildais, ir vėžio kaip nebūta. Jeigu būtų taip paprasta!..

 

Nepaisant akivaizdžių įrodymų, jog kartais vėžys susijęs su imuninės sistemos funkcijos sutrikimais, tai jokiu būdu nėra bendra visiems. Daug žmonių, turinčių visiškai normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą, suserga vėžiu. Ir daug žmonių, turinčių pažeistą imuninę sistemą, vėžiu nesuserga. Ligonių imuninės sistemos stiprinimas paprastomis priemonėmis, tarkime, vaistažolėmis ir vitaminais, arba intensyviomis priemonėmis — alfa interferonu ar interleukinu, nėra nei patikimi, nei efektyvūs vėžio gydymo metodai.

 

Viena svarbiausių to priežasčių — tai vėžinių ląstelių ypatybės. Kadangi jos išsivysto iš mūsų pačių kūno, iš anksčiau buvusių normalių ląstelių, imuninei sistemai kartais sunku atskirti sveikas ląsteles nuo vėžinių. Jeigu imuninė sistema nesugebės tiksliai surasti ir nustatyti, kurias ląsteles reikia naikinti (o tai, pakartosiu, sudėtinga), joks imuninės sistemos „sustiprinimas", kad ir koks didžiulis, nepadės.

 

Ironiška, tačiau būtent ši vėžinių ląstelių savybė ir trukdo efektyviai gydyti vaistais ar spinduliais. Vėžinės ląstelės dažnai išsaugo tiek daug normalių ląstelių charakteristikų, jog labai sunku jas visas sunaikinti smarkiai nepažeidus ir sveikų kūno ląstelių.

 

Galiausiai kalbant apie vėžį būtina paminėti dar vieną svarbų dalyką. Ilgą laiką buvo manoma, kad vėžys yra vyresnių žmonių liga. Tokia nuomonė susidarė todėl, kad vėžiu kur kas dažniau sergama po penkiasdešimties. Tiesa, kad dažniausiai vėžiu serga žmonės, vyresni kaip šešiasdešimt penkerių metų, tačiau taip pat tiesa, kad pastaraisiais metais vis dažniau vėžiu serga vaikai. Šio reiškinio priežastys nėra visiškai aiškios. Panašu, kad čia gali turėti įtakos aplinkos ir mitybos veiksniai. O į klausimą, kodėl vėžiu dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, aiškaus atsakymo taip pat nėra. Pasak vienos teorijos, tai lemia susilpnėjusi „imuninė priežiūra". Naujausi moksliniai atradimai pateikia kitas galimas vėžio priežastis, minimos įvairios ląstelių anomalijos, dėl kurių šios praranda sugebėjimą reguliuoti savo normalų gyvavimo ciklą.

 

Šiuolaikinis mokslas ir toliau tiria ląstelinius, genetinius ir molekulinius pokyčius, dėl kurių žmonėms išsivysto vėžys. Nėra abejonės, kad tobulėjant tyrimo metodams bei technologijoms, mūsų žinios nuolatos atsinaujins ir plėsis. O kol kas tikroji vėžio atsiradimo priežastis nenustatyta.