Šeima ir draugai

Draugai

 

Lengviausias kelias pranešti apie vaiko ligą visiems draugams – įpareigoti vieną jų tai padaryti. Tai apsaugos nuo begalybės graudžių pokalbių. Dažniausiai tėvai būna kartu su vaiku, todėl nenori papildomų emocinių išgyvenimų. Daugelis draugų nori padėti, tačiau nežino, ką tokioje situacijoje daryti ar sakyti, todėl jie bus dėkingi už informaciją, kuo gali būti naudingi.

 

Patarimai šeimos draugams

 

Motina Teresė kartą pasakė: „Mes negalime atlikti žygdarbių – tik smulkius darbus su didele meile“.

 

Štai keletas patarimų, kaip galite padėti nelaimės ištiktai šeimai:

- atneškite į ligoninę maisto (galite surengti pikniką ant palatos grindų);

- pasirūpinkite naminiais gyvūnėliais;

- nupjaukite aplink namą žolę, nukaskite sniegą, sugrėbkite lapus, nuravėkite darželį;

- sutvarkykite namus;

- išlyginkite rūbus;

- pasaugokite kitus šeimos vaikus, padėkite jiems paruošti pamokas, nuvežkite į mokyklą ar būrelį. Išsiveskite juos pasivaikščioti, pažiūrėti filmo ar sporto rungtynių, kai sergantis vaikas yra namie;

- jei atnešate dovanėlę ligoniui, atneškite ir jo broliui/sesei;

- pasiūlykite vaikui ir/ar tėvams lankyti palaikymo grupę;

- jei galite – padėkite finansiškai;

- paraginkite sergančio vaiko bendraklasius jį aplankyti, paskambinti, atsiųsti atviruką;

- jei šeima religinga, pakvieskite kunigą ją aplankyti, pasikalbėti.

 

Ko nereikėtų daryti

 

Kartais žmonės pasako tokių dalykų, kurie visai nepadeda:

- „Dievas žmogui siunčia tik tokius išbandymus, kuriuos jis gali pakelti“ (kai kurie tėvai su tuo negali susitvarkyti);

- „Aš žinau, kaip tu jautiesi“ (jei jūsų vaikas nesirgo vėžiu, jūs to nežinote);

- „Tu toks(-ia) drąsus(-i), stiprus(-i)“ (tėvai nėra didvyriai, jie normalūs žmonės, besistengiantys įveikti didžiulį stresą);

- „Šiais laikais gydytojai daro neįtikėtinus ir nuostabius dalykus, kad išgelbėtų vaikus, sergančius vėžiu“ (taip, prognozė gali būti gera, bet tai, ką patiria tėvai ir vaikas, nėra taip jau nuostabu);

- „Na, visi vieną dieną mirsime“, „Tai Dievo valia“ (galbūt, bet tėvams nuo to ne lengviau);

- „Jūs dar turite daugiau vaikų“, „Ačiū Dievui, dar esate jauni, kad susilauktumėte kito vaiko“ (vaikas nepakeičiamas);

- „Praneškite, jei galėsime būti kuo nors naudingi“ (geriau pasisiūlyti padaryti ką nors konkretaus);

- lankydami ligonį, neklauskite, kada ataugs jo plaukai, nesakykite, kad jis išblyškęs ar numetė svorio;

- nesielkite taip, kad tėvams reiktų jus palaikyti (pvz., neskambinkite verkdami);

- nekalbėkite nuolat apie vėžį;

- neuždavinėkite klausimų „kas bus jei?“: „...jis negalės eiti į mokyklą?“, „...draudimas nepadengs ligoninės išlaidų?“, „...jis mirs?“ (tėvai gali susitvarkyti tik su dabartimi);

- nepasakokite apie girdėtus atvejus, kai vaikas mirė ar patyrė ilgalaikius šalutinius gydymo padarinius (geriau pasidalinkite žiniomis apie sėkmingus gydymo atvejus).

 

Draugų praradimas

 

Skaudi realybė, tačiau tėvai, kurių vaikas serga vėžiu, praranda didžiąją dalį draugų. Jie dėl įvairių priežasčių tiesiog negali su tuo apsiprasti ir staiga išnyksta arba palaipsniui tolsta. Kartais to galima išvengti nuolat skambinant ir bendraujant.