Mirtis

Mirusiojo brolių/seserų sielvartas

 

Mirusiojo broliai/seserys dažnai vadinami „užmirštais liūdėtojais“, nes paprastai visas dėmesys būna nukreiptas į tėvus. Gedintys vaikai varžosi išreikšti savo stiprius jausmus, kad apsaugotų tėvus nuo papildomos kančios. Be to, suaugusieji dažnai jiems pataria „būti stipriems“ ar padėti tėvams „būnant geriems“. Šie prašymai siaubingai apsunkina vaikus, kurie ir taip jau iškentė mėnesius ar metus streso. Jiems reikia nuolatinio patvirtinimo, kad kiekvienas iš jų yra nepakeičiamas šeimos narys ir kad visa šeima daug iškentėjo. Jie turi teisę gedėti atvirai ir taip, kaip jie nori.

 

Vaikai išreiškia sielvartą įvairiais būdais:

- fiziškai (atsiranda valgymo, miegojimo įpročių pasikeitimas, pilvo skausmai),

- emociškai (grįžtama prie vaikiškų įpročių, atsiranda pykčio priepuoliai, verkimas, užsidarymas savyje, liūdesys),

- baime (tamsos, buvimo be tėvų),

- kalte („kartą aš pasakiau broliui, kad norėčiau, jog jis mirtų“).

 

Paaugliai gali vaidinti esą abejingi, pradėti rūkyti, vartoti alkoholį. Tėvai turi užsiimti su vaiku (išeiti pasivaikščioti, pašnekėti), nesvarbu kokio amžiaus jis būtų.

 

Daugelio šeimų nariai laikosi atskirai, nes jiems per daug skausminga dalintis giliais, bet skirtingais jausmais. Tėvai jaudinasi, kad jei pradės apie tai kalbėti, pratrūks. Tačiau vaikai, kurie atskiriami nuo šeimos gedėjimo, gali pradėti jaustis atstumti nuo jos.

 

Keletas patarimų, kaip išlikti gedint kartu:

- leiskite mirusiojo broliams/seserims eiti į laidotuves, jie daug išgyveno ir jiems reikia atsisveikinti bei pajausti paramą;

- dalinkitės su jais savo jausmais, tai paskatins išsakyti savuosius;

- darykite šeimos susirinkimus, kuriuose pakalbėtumėte apie mirusįjį. Nevenkite jų metu verkti ar juoktis, dalinkitės prisiminimais apie sirgusiojo pasakytus juokelius ar negražius poelgius (nereikia jo prisiminti kaip šventojo);

- tarkitės, kaip paminėti mirties metines ar mirusiojo gimtadienį.