Mirtis

Aktyvaus gydymo atsisakymas

 

Gydytojui ir tėvams svarbu apsispręsti, kada sumažinti ar visai nutraukti aktyvų gydymą eilę atkryčių patyrusiam vaikui, ir susitelkti ties tuo, kaip pagerinti jam likusio laiko kokybę. Tai labai asmeniškas sprendimas. Kai kurios šeimos nori išbandyti bet kokį galimą gydymą ir visus įmanomus vaistus. Kitos pasiekia ribą, kai jaučia, jog padarė viską, ką galėjo, ir tiesiog nebenori suteikti vaikui daugiau kančių. Jos tikisi dar šiek tiek laiko, kad pabūtų kartu, pasidalintų prisiminimais, išreikštų meilę ir pasiruoštų mirčiai. Kai jau tampa aišku, kad mirtis neišvengiama, tėvai nežino, kaip tai pasakyti sergančiajam bei jo broliams ir seserims. Mūsų kultūroje įprasta slėpti nuo vaikų žinią apie mirtį, lyg tai juos kažkaip galėtų apsaugoti. Tačiau vaikai, net patys mažiausi, supranta, kad jie miršta. Jie apsimeta, jog viskas gerai, kad įtiktų tėvams, o šie stengiasi užmaskuoti savo didelį sielvartą dirbtine šypsena. Taip abi pusės pralošia. Tiek vaikus, tiek tėvus, neigimas sulaiko nuo svarbių dalykų – atsisveikinimo, meilės vienas kitam išsakymo. Tėvai turėtų paruošti vaiką kelionei iš gyvenimo į mirtį. Vaikas turi žinoti, ko tikėtis ir kas, šeimos įsivaizdavimu, laukia mirus.