Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Sagne]

Ar druskos pūdas = 9 metams? Suėjo 9 metai nuo priesaikos būti kartu ir džiaugsme, ir varge... Pažvelgus atgal matau kur mums sekėsi, o kur nuo pat pradžių buvo atriekta sunkios dalios riekė... vakar sakiau, kad mes per daug atsakingai priėmėme didžiausią mūsų gyvenimo dovaną, bet ta prasme, kad buvome išprotėję dėl Dominykos nuo pat jos gimimo... viską darydavom pagal tikslias gydytojų rekomendacijas, nebuvo praleista nei viena vaistukų dozė nuo peršalimo, arba tas svėrimas jos kas dieną kiek gramų priaugo, niekada jai miegant nesu net šiukšlių iš namų išnešus, Dominyka nebuvo nusibrozdinus keliuko ar nusiridenusi nuo lovos... Norėčiau išmokti į gyvenimą žvelgti paprasčiau, neprisiimant kažkokios beprotiškos atsakomybės už viską kas vyksta, nors jaučiu, kad tam apibūdinti reikėtų parinkti tinkamesnį žodį... gal tai puikybė?... žaidžiant "dievą" savo gyvenime...
Vakar vyras man pasakė, kad dabar vadovaujasi nauja "filosofija", kuri jam padeda lengviau gyventi - "jei taip įvyko, vadinasi taip ir turėjo būti". Gal tikrai reikėtų paleisti savo gyvenimo kontrolę, kas beje labai baugina ir atneša mirties dvelksmą, juk būtent ši baimė užplūsta pagalvojus apie mirtį... tuomet kitas žingsnelis būtų - begalinis pasitikėjimas, kaip vaiko Tėvu... ir tuomet beveik girdžiu: "šok, aš tave pagausiu"...

[Jane]

Apkabinu, Agne. Mano gyvenimo taisyklė ,, jei likimas trenkė per vieną žandą, atsuk jam kitą,, Gal, susirinkusi kelias gyvenimo ,, filosofijas,, kažkurią mintį sugebėsi sau prisitaikyt.

[Ziuzia]

Apkabinu, Sagne Kažkaip jaukiai nustebino tas sutapimas: pati neseniai ėmiau mastyti apie tai: ar ne perdaug noriu kontroliuoti savo gyvenimą? Ar neperdaug mažai leidžiu tai daryti Jam? Ir ar neskaudinu Jo, taip nepasitikėdama... "Šok, aš tave pagausiu" Turbūt tu tikrai teisi

[jurgituute]

labukas, brangioji,
skaitau tave kelis kartus per dieną. net jei nieko neįrašai, skaitau tą patį ir mąstau ties tavo žodžiais. dažnai pasijuntu kaip prieš gerus 9 metus mūsų bendroj auditorijoj, Rubšio paskaitoj tie patys žodžiai, tik iš tavo lūpų dar kitaip nuskambėję. pagalvoju, gerai, kad tos paskaitos mūsų kely pasitaikė. ir tiek daug davė.
panašiu metu ir mes švenčiams savo priesaikos prieš Jį, savus ir viens kitam dieną. ir kas metai ta priesaika įgauna daugiau svorio. net ir neturėjus tokių žiaurių išbandymų. širdim girdžiu tavo žodžius - gal tikrai per daug jaučiamės galingos ir tvirtos viską sustyguoti pačios. gal pasileiskim juk Jis neleis nukrist pameni mintį apie tai, kaip pajūriu šalia ėjusios dvejos poros pėdų susilieja į vieną.
mano tas tikras pasitikėjimas atėjo po to, kai gimė Martyna. žmogutis, kurio prognozės buvo niekinės, o dabar turiu stebuklą. pasakojau tau apie tai. kartais vis dar bandau "pakonkuruot" viską iki smulkmenų labai atsakingai suplanuot, bet ... visi skaniai pasijuokiam, nes kažkieno ranka viską apverčia aukštyn kojom ir vis į gera.
apkabinu. net ir tada, kai nieko neparašau, būnu kartu, kartu geriu rytinę kavą ir šypsausi. ačiū Dominykutei, kad vėl man grąžino studijų draugę

[Sagne]

Jurgita,

taip jaukiai ir šiltai parašei vos ašaros nepabiro... skaitau ir vis stabteliu mintyse - negi tai apie mane... Nuskraidinai mane atgal, į paskaitas, auditoriją kur kartais įdėmiai, kartais pro ausis praleisdami klausydavom ir konspektuodavom šviesos greičiu
Pamenu tą pasakojimą... pamenu vieną naktį kai Dominyką eilinį kartą išvežė į procedūrinį siūti galvytę (nuo deksametazono sunkiai gijo žaizdos po šuntų ir vis pradėdavo tekėti likforas), palatoj likusi viena galvojau širdis plyš ir balsu šaukiau - "Dieve, kur Tu dabar esi?!" bet tada buvo visiška sausra... jokio atsakymo... Jis tylėjo, nešė mane ir tylėjo...

[jurgituute]

ir skausmas, skaitant, ir šypsena. oi tos Mamos - vaikščiojančios medicinos enciklopedijos be jokio diplomo per vaiko ligą tampam aukščiausios kategorijos gydytojais. bet kokį egzaminą iš terminų išlaikytumėm
žinai, Agnule, labai atsargiai paklausiu - pasigedau Dominykos nuotraukos prie Angeliukų - žiūriu į Pijų, kitus vaikus, kurie niekur neišėjo, tik ant namo stogo sėdi nematomi o Dominykos ten nėr, o visiems kartu gal būtų smagiau dabar kai atverčiu, tai lyg kokia mokyklinė prisiminimų lenta , taip pat Rugilės ten neradau. Ku Ku?

[Sagne]

[Edita]

Mielosios,

Kadangi užvedėte temą apie Angeliukų skyrelį „Rugutės“ tinklalapyje, pasidalinu mintimis apie tai.

Visų pirma, noriu papildyti Agnę, „Rugutės šeima“ – taip, idėją tam daviau aš, nes buvo begalinis noras sukurti erdvę, kurioje būtų ne tik dalinamasi informacija, bet ir gera, jauku būti. Be galo norėjau, kad šeimos, susidūrusios su vaikučio liga, turėtų beribės meilės, supratingumo kupiną užuovėją. Tačiau mano įdirbis buvo tik pamatai – toliau šią erdvę tarsi namą iš plytų statote Jūs. Jūs – tie, kurie neužsisklendžiate savyje keliaudami per ligą, tie, kurie liekate kartu po netekties, tie, kurie mylite, nuolat galvojate, laikote kumščius, padedate. Jūs visi kartu sukūrėte „Rugutę“ tokią, kokia yra, o kokia ji bus ateityje, priklausys irgi tik nuo jūsų visų – esančių ir būsiančių šalia.

Dėl vaikučių Angeliukų skyrelyje... Agne, tikrai esame apie tai kalbėjusios – sakiau, kad jei tik Tu nori, tikrai galim padaryti taip, kad Dominyka ten būtų su kitais Mylimukais. Tačiau negaliu sukurti mažos jaukios erdvės Saulytei, kol neturiu nors vienos nuotraukos bei trumpo aprašymo apie tavo dukrelę ar jos kelionę per ligą. Galbūt kažkas būtent Tavo istorijoje ras informacijos, kurios šiuo metu ieško ir kuri jam yra be galo svarbi, gal kažkas, kas ilgisi Dominykos, ten užėjęs galės tiesiog mintimis su ja pabūti... Todėl jokiais būdais nesakau, kad tai turėtų būti detalus aprašymas, kas ir kada vyko, kupinas medicininės informacijos – ne, galima tiesiog pasidalinti prisiminimais apie tai, kokia buvo Tavoji Dominyka, savo jausmais, išgyvenimais. Kaip ir ką pasirinksi aprašyti – Tavo sprendimas ir kad ir kokį jį priimtum, jis visada bus pats geriausias.

Norėčiau padrąsinti ir kitas mamas, kurios galbūt skaitote tinklalapį ir norėtumėte, kad įsidėtumėme Jūsų Angeliukų nuotraukas ir trumpas istorijas į tinklalapį. Tai, kad gydymo metu nebuvote Rugučiukų šeimoje arba tai, kad tinklalapyje nebuvo Jūsų vaikučio istorijos, tikrai nereiškia, kad jis negali būti kartu su kitais Angeliukais dabar. Nesame uždara šeima, visada stengiamės išlikti atvira, mylinčia, gerbiančia ir tolerantiška širdimi, tiesiame rankas visiems. Taigi, net ir dabar galite drąsiai prisijungti prie mūsų, pasidalinkite prisiminimais, o mes pažadame labai stipriai Jus apkabinti ir visada būti kartu.

Ir dar viena mintis... Angeliukų skyrelį pavadinote kaip „Prisiminimų lentą“. Niekada nebuvau pagalvojusi apie tokį pavadinimą Galbūt todėl, kad lenta visų pirma man atrodo kaip kažkas, prie ko galima tik prikabinti nuotraukas. Skyrelis „Atminkime juos“ man asocijuojasi su kažkuo kitu... Tai tarsi kambarys, į kurį širdį graužiant ilgesio kirminėliui galima užeiti, prisiminimų takais sugrįžti į tą laiką, kai dar galėjau apkabinti didžiuosius Kovotojus, žiūrint ten esančias nuotraukėles mintimis pabūti kartu su jais. Man tai dar viena didelė, neaprėpiama ir be galo svarbi sielos erdvė... Tačiau juk visai nesvarbu, kaip pavadinsi, svarbu, ką jausi širdyje...

Su meile,
Jūsų E.
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Sagne]

Ups, Edituk atleisk mano amnezijai , tikrai buvau užmiršus, kad apie tai kalbėjom, prisimenu, kad tik istoriją sakiau parašysiu... Tikrai noriu pasidalinti informacija, savo išgyvenimais, mintimis ir žinoma nuotraukomis apie Dominyka, todėl nuo šiandien prisižadu surasti ramią vietelę, kūrybingą laiką ir kibti į darbą

[Audrone]

Agne,
labai lauksiu tavo aprasymo ir nuotraukyciu.
Tiesa, sveikinu taip pat su jusu sukaktimi! Smagu, kad siuo nelengvu keliu einant yra i ka atsiremti.... Bukit ir toliau vienas kitam, bukit kartu , bukit kitiems...
Gero tau savaitgalio!

[Edita]

[Sagne]

Mieloji Edita, širdies balzame, tu visuomet randi pačius tinkamiausius žodžius... noriu Dominyką matyti šalia kitų Rugučiukų - Angeliukų, bet jaučiu, kad dar sunku būtų popieriaus lape išlieti prisiminimus... gal truputuką vėliau... tikriausiai viskam ateina savas laikas...

[jurgituute]

labas rytukas,
labai gailėjausi, kad savaitgalį niekaip nepasiekiau kompiuterio bet šiandien lėkiau pas Jus visu greičiu. Labai norėjau, kad tai, ką parašiau, būtų kelio tolyn pradžia, Tau, Agnule. Kad ir Tavo Dominyka būtų tam jaukiam prisiminimų kambarėly. O kada tai įvyks - juk tikrai nesvarbu.
Ačiū, Editai, už šitą jaukų kampelį. Dažnai manęs aplinkiniai paklausia - kodėl aš čia. Nu neturiu aš jiems atsakymo Man tiesiog Jūsų reikia, mielosios. Ačiū, kad liudijat, kad dalinatės, kad leidžiat virtualiai apkabint.

[Sagne]

Be proto pasiilgau Dominykos... vakar vakare žiūrėjau CD su nuotraukomis, kurias įrašė draugai iš Freiburgo. Mano vargšė mergytė, sėdi apsiblaususiomis akytėmis... gaila, kad neišliko nuotraukų iš klinikų, nors vaizdai kai buvome namie, paskutinės dienos, išlikę atminty ryškiausiai... ir kiek bebūtų ašarų, jos neišplauna dusinančio skausmo...

[jurgituute]

kažkaip šiandien noriu Tau parašyti Gyčio dainos žodžiais. Kažkodėl visada, kai girdžiu šitą dainą, man akyse stovi Tu prie savo Mažosios Princesės su balta suknele. Ta daina turbūt kitiems turi kitą kontekstą, bet šiandien ji skamba Tau. Apkabinu Tave. Atiduok kaip nors dalelytę to skausmo, taip noriu, kad Tau būtų nors kiek lengviau

Gytis Paškevičius - Dukrai

Ką manai dabar?..
Sarge ateities
Gal ir tu paverk
Ant peties...
Aš tave meldžiau,
mūsų neišskirt
laiko vis mažiau
Kaltėms išpirkt.

Priedainis.

Tu taip toli...
Kad pasenau.
Gal naktimis girdi?
Kaip meldžiuosi tau.
Dar taip toli,bet visada
vakaro atspindį tu esi šalia.

Sau liepiau tikėt,kad sugrįši tu.
Iš kitos erdvės.Dangaus keliuu,
sarge negali nuosprendžio pakeist.
Ji jau pakely ji man atleis.

Priedainis.2(kartus)

Vakaro atspindį tu esi šalia