Pijus

2006-03-21

- Pijukai, šiandien reikia eiti ankščiau miegelio, ryt važiuosime pas daktarytes, - kaskart jam taip iš vakaro pranešdavau ir tuojau ieškodavau žodžių nuraminti, kad nebijotų. O Pijus, man nespėjus daugiau nieko pasakyti, sušukdavo: - Į Kauną?! Yeeees...! O kokie draugai dabar ten guli?... Ar galėsiu juos aplankyti?... Ar ateis Ligita?... Ar eisime į tunelį (ten yra klinikų parduotuvė) pirkti knygučių ir augančių krokodilų? - pasipildavo krūvos nekantrių ir linksmų klausimų ir tik tuomet, kai mašina jau artėdavo prie klinikų, kiek sunerimęs paklausdavo: - O ką man darys? Lašins vaistukus? O kateterį durs? - Taip, lašins ir kateterio reikės. Bet tu nebijok, tau neskaudės. Tau tik reikės pakvėpuoti į kaukytę ir viskas. O kai atsibusi, jau turėsi kateteriuką kojytėje. Pameni, kaip tąkart buvo, juk visai neskaudėjo. Mūsų pokalbis nutrūkdavo tik įžengus į skyriaus koridorių - tada Pijus garsiai ir linksmai sušukdavo: - Laba diena, daktarytės, Pijus atvažiavo.

Aš jūsų labai pasiilgau ir aš jus visas labai myliu, - ir taip nenustodavo čiauškėti ištisas dienas, nesvarbu ar lovytėje reikėdavo gulėti, ar lašėdavo lašinės, ar vaikščiot negalėdavo. Visas seseles, visas slaugutes, visus, įeinančius į palatą, linksmai pasveikindavo ir dar pridurdavo, kad myli… Už tai, kad praplovė kateterį, kad atjungė lašinę, kad nuvalė dulkes ir išplovė grindis. Niekam negailėdavo komplimentų, visus linksmindavo ir juokindavo savo čiauškėjimu. O kai gydytoja ateidavo paklausyti širdelės, atsiplėšdavo pižama iki pat smakro ir sakydavo: „prašau klausykit, kiek norit.” Na žinoma, būdavo minučių, kai būdavo liūdna ir pikta. Kai nenorėdavo, kad kas nors prie jo lįstų, kažką darytų ar kalbintų. Tai buvo patys linksmiausi prisiminimai iš nelengvo dar vieno gydymosi etapo. Nuo sausio 17 d. iki kovo 1 d. praėjome dar tris kursus chemoterapijos. Iškentėjome pykinimus, vėmimus, tuštinimosi problemas, kraujuko kritimus, apetito praradimą, vėl, jau trečią kartą, nuslinko plaukučiai. Atsirado pūlinys po kojytės pirštuko nagu. Teko operuoti. Bet pirštukas - tai niekis, greit sugijo. Pijukas negalėjo tris paras vaikščioti, nes kateteris būdavo įvestas į centrinę veną kirkšnyje. Vaistukai lašėdavo nuo ryto iki vakaro.

Ryte, tik pabudęs, prašydavo kuo greičiau aprengti ir, kol dar neprijungė lašinės, atsisėdęs į vežimą skubėdavo pasivėžinti koridoriumi, aplankyti draugus, žuvytes. O kai pradėdavo lašėti vaistukai, kad nebūtų nuobodu, prisikraudavo pilną lovą žaisliukų, žiūrėdavo filmukus, piešdavo, prašydavo seselės pabūti su juo ilgiau ir pažaisti. Bet viskas greit atsibosdavo ir tuomet Pijus „skaitydavo” pasakas. Ištisas valandas galėdavo vartyti knygutes - jos niekada nepabosdavo. Buvom pasiryžę viską iškęsti, nes labai tikėjomės, kad šį kartą chemoterapija suveiks. Nors šiek tiek sumažins auglius ar pristabdys jų plitimą. Po magnetinio rezonanso tyrimo sužinojome, kad chemija ne tik nepristabdė, bet netgi ją leidžiant navikai augo toliau. Gydimas buvo nutrauktas. Chemoterapija visiškai neveiksminga. Spindulinės terapijos antrą kartą kartoti negalima. Neurochirurgas dar bandys pagelbėti prasidėjus skausmams ar pasireiškus neurologinei simptomatikai. Dar vis bandau siuntinėti laiškus į užsienio klinikas. Iš ten vilties teikiančių pasiūlymų taip pat kol kas nesulaukėme.

Kad ir kaip bebūtų gaila, kad ir kaip besistengtume, viltis pamažu blėsta. Tikėjimo ir vilties įkvepia tik pats Pijus. Jis kaskart kartoja, kad užaugęs bus lakūnas arba daktaras. Kaskart paklaustas, kaip jaučiasi, atsako: „Sakyčiau, visai neblogai. Nieko neskauda: nei galvytės, nei pilvuko, nei kojytės.” Kaskart išvažiuodamas iš ligoninės padėkoja daktarytėms: „Ačiū, kad mane pagydėte”. O aš vos laikau ašaras ir galvoju, kad jeigu užtektų tavo tokio didelio tikėjimo…. Vis dar negaliu patikėti, kad jo galvytė pilna auglių, o jo akutės šelmiškai žiba, jis juokauja, išdykauja. Vis dar be galo noriu tikėti stebuklu. Juk jau stebuklas yra tai, kad liga pradėjo progresuoti lygiai prieš metus, o Pijus nesiliauja krykštauti, jo akutės vis dar spindi. Dabar esame namuose. Pijukas jaučiasi gerai. Kai krikšto motinėlė eina i darbą, kartu saugome pusbrolį Ridą. Kasdien, jei tik geras oras, einame į lauką, džiaugiamės sniegeliu, dūkstame, vėžinamės su rogutėmis, leidžiamės nuo kalno ir vis laukiame, kada lips sniegas ir galėsime pastatyti daug besmegenių. O kai sniegelis nutirps, eisime į šalia esantį miškelį ieškoti žibučių. Ir dar labai laukiame Velykų - tada dažysime daug kiaušinių… ir lauksime Velykų bobutės. Gal ji atneš kibirkštėlę vilties…