Pijus

2006-01-17

Džiaugėmės kiekviena diena. Kai Pijus jausdavosi gerai, eidavom į mokyklėlę, lankėm senelius, savaitgalius leisdavome kaime gryname ore. Dėkojau Dievui, kad Pijus taip gerai jautėsi. Net nesinorėjo prisiminti, kad vaikas serga. Stengėmės elgtis taip, lyg nieko nebūtų. Jo ligą išduodavo tiktai randas galvytėje. Artėjo ta diena, kai vėl turėjome važiuoti atlikti tyrimų. Iki šiol po spindulinės terapijos daryti tyrimai nerodė pakitimų. Auglys nustojo augti. Kartu ir laukiau, ir bijojau tos dienos. 2005-11-16 atlikta galvos kompiuterinė tomograma parodė, kad žymiai padidėjo vienas iš šešių metastazinių židinių. Po spindulinės terapijos praėjo pusę metų. Tiek laiko ji sustabdė auglio augimą. Gydytojai nieko negalėjo pasiūlyti. Chemoterapijai auglys nejautrus. Spinduline terapija praeita, antra kartą po tokios neilgos pertraukos kartoti jos negalima, nors ji yra efektyviausia. Operacija rizikinga, be to tai tik būtų laikina išeitis, nes būtų galima pašalinti tik vieną iš šešių auglių. Neurochirurgas pažadėjo atlikti dar vieną operaciją, tačiau tik tuomet, kai Pijui pasireikš neurologinė simptomatika. Kol vaikas jaučiasi gerai, neverta to daryti. Tada mus paleido namo auginti auglį ir laukti pablogėjimo. Negaliu apsakyti, ką tada jaučiau. Grįžom namo. Kiekvieną dieną stebėjau Pijaus savijautą, keldavausi naktimis, tikrindavau, ar kvėpuoja. Bijojau ir nenorėjau, kad jam pradėtų skaudėti ar dar kas nors atsitiktų.

Gal ir žiauriai nuskambės, bet laukiau to pablogėjimo, norėjau, kad kuo greičiau šitą auglį išoperuotų. O Pijus jautėsi puikiai. Nustūmusi savo nerimą į šalį, stengiausi neužkrėsti Pijaus tuo laukimu. Leidau jam džiaugtis vaikyste. Toliau lankėme mokyklėlę, dalyvavome renginiuose, dūkome lauke. 2005-12-08 aš išvažiavau žiūreti filmo „Prieš parskrendant į žemę“. Prieš pat kino seansą paskambino Pijaus tėtis ir pasakė, kad Pijui skauda galvą. Telefonu girdėjau, kaip jis verkė. Jam išgėrus vaistukų skausmas laikinai praeidavo. Po to skausmas išnyko visai, todėl savaitgalį dar prabuvom namuose, bet jau tuomet pradėjau pakuoti lagaminą kelionei į ligoninę. Pirmadienį paskambinau į klinikas ir gydytoja liepė atvykti. Atliktas tyrimas parodė, kad auglys žymiai padidėjo. Gruodžio 14 dieną įvyko konsiliumas, kurio metu buvo nutarta šalinti tumorą. Po to neurochirurgas dar ilgai su manim kalbėjosi, aiškindamas operacijos galimas pasekmes ir komplikacijas. Po jos Pijus galėjo prarasti atmintį, nekalbėti, nevaikščioti ir taip toliau. Be to, gydytojai nebuvo tikri, ar auglį pavyks pašalinti, o be jo dar liks kiti penki. Vienintelis dalykas, lėmęs mano sprendimą ryžtis operacijai, buvo gydytojo ištarti žodžiai: „Jeigu neoperuosim, Pijus išgyvens daugiausiai du mėnesius, jeigu operuosim – ilgiau.“ 2005-12-15 buvo atlikta operacija. Kai iš operacinės išėjęs neurochirurgas nusišypsojo, supratau, kad operacija pavyko.

Be to, tąkart kaip niekada jaučiausi rami, nors operacija truko penkias valandas. O kai Pijus dar reanimacijoje pasiuntė visus eiti kakoti ir palikti jį ramybėje, negalėjau nesidžiaugti. Tai buvo mūsų Pijus - su savo charakteriu, lygiai toks pat, kaip ir prieš operaciją. Beliko tik sveikti po operacijos ir laukti Kalėdų. O gydytojai vėl nusprendė tęsti gydymą. Buvo nuspręsta vėl taikyti chemoterapiją. Ir nors ji veikia silpnai, tikimąsi, jog taip pavyks bent kuriam laikui pristabdyti metastazių plitimą, ir „pratempti“ kuo daugiau laiko po spindulinės terapijos, kad vėl būtų galima taikyti efektyvesnį gydymo būdą. Šiuo metu Pijus jaučiasi gerai. Po operacijos jau atsigavo. Kalėdas ir Naujus metus šventėme namie. Nors nebegalime lankyti mokyklėlės, tikimės, kad pasibaigus chemoterapijai ir atšilus orams, vėl galėsime ją lankyti. O šiuo metu stengiamės Pijui suteikti tiek džiaugsmo, kiek tai leidžia jo sveikatėlė. Su Jūsų visų ir artimųjų pagalba, parama, palaikymu ir meile, stengiamės neprarasti vilties ir tikėjimo.