Dainora

2007-11-27 

„Laimė slypi kažkur labai labai giliai, todėl, kai ją pasiekiam, jau būna per vėlu...“ 13,5 m. Dainora Jankauskaitė

Tokį raštelį radau dėliodama Dainoros užrašus. Pasidarė liūdna. Ji tarsi nujautė savo likimą, tik nesuprato, kiek skausmo ir kančios dar bus jai skirta. Laimė – ji to dar nežinojo.

Nes prabėgusi vasara, šiltas ruduo, „Rugutės“ ligoniukų susitikimas džiugino Dainorą. Džiugino vis gerėjanti sveikata.

Atrodė, juodos mintys, jausmai dingo praeityje. Tarsi lietaus lašai – niūrios mintys – susigėrė į prisiminimų žemę. Ir liko giliai, giliai...

Vieną naktį Dainorą iš miegų prikėlė skausmas. Ji verkė. Verkė iš begalinės nevilties, kad jokie vaistai tuo metu nepagelbėjo.

Iškvietėme gydytoją. „Tarpšonkaulinis nervo uždegimas“ – diagnozė paguodė. Dėl savo ramybės paskambinom į Vilnių. Pasiūlė atvykti, paskyrė darą. Juk buvo lapkričio 1-ojį, Vėlinių dienos...

Ramiai laukėme lapkričio 6-osios. Ši diena turėjo vėl atnešti ramybę į mūsų širdis ir namus.

Likimas apgavo, „įkando“ pačiu skaidžiausiu būdu.

Visą lapkritį gyvenome laukimu – plaučių operacija būtina.

Dainora liūdi. Jos nerimas ir liūdnos mintys dingsta tik tada, kai duris tyliai praveria Edita. Ji – mūsų ANGELAS žemėje, visame pasaulyje... Džiaugiamės. Editai pavyksta įkalbėti Dainorą ir valgyti (būna picų-salotų-skanumynų dienos), ir šypsotis.

Lanko Saulė, Aida. Gera.

Bet vistiek sunerimę laukiam – papildomų tyrimų, procedūrų... Operacija. Reanimacija. Palata... Vėl reanimacija. Laikas dingsta. Nuosprendis.

Bet DAINORA. Ji mokė mus gyventi ir džiaugtis. Editai pašnabžda svajonę – didelę ir nepakartojamą. Dainora žino, kad Edita ir Dainoras „versis per galvą“, bet sugalvos... Kaip pakviesti dainininkę Viliją Matačiūnaitę iš „Kelio į žvaigždes“.

Svajonė išsipildė. Edita, vesdama už rankos Viliją, suteikė begalinį džiaugsmą Dainorai. Edita ir Dainoras – nuostabiai begaline stiprybe ir nuoširdžiu gerumu apdovanoti ŽMONĖS.

Kūčios – tyla ir ramybė. Tik begalinis skausmas kausto lūpas... Ir, kai galvoji, kad nieko, išskyrus skausmą, šiame pasaulyje nėra – vidury nakties – sužimba ekranas - „Stipriai apkabinu. Myliu. Edita“. Tada atsiranda jėgų, vilties, ir naktis jau ne tokia juoda...

Kalėdos. Visa šeima kartu. Paskutinės Kalėdos.

Dainorą gydžiusių ir prižiūrėjusių medikų supratingumas, atjauta, nuoširdumas suteikė ramumos, gerumo, vilties... Esame be galo jiems dėkingi.

Gruodžio 31-oji. laikome už rankų VILTĮ – DAINORĄ... Išgirstame Naujų 2007-ųjų metų fejerverkų aidą.

Ir DAINORA užmiega...

„Nėra mirties: tik vėjo verksmas
vidur paklydusių laukų, tik debesų
didžiulės minkštos lūšenos, tik sutemų
žolėj pavargę žingsniai – ir skausmo
atšvaitai nuo pirmo slenksčio, tik likimo
šešėlis, atsitiktinumais žaisdamas
vis iš paskos, tik Motinos nakties
ranka ant geliančios kaktos,
tik nuojauta, kad vienąsyk pavasarį
išdygs ant delno pienė, saulėtai sužvilgus...“
(J.Degutytė)

Mieli Edita ir Dainorai, lenkiam galvas prieš JUS, Jūsų begalinį atsidavimą VAIKAMS, patyrusiems ir patirsiantiems onkologinių ligų sunkumus.

Nuoširdžiai Rita ir Alvydas Jankauskai