Dainora

2006-03-22

„Viltis - tarsi sparnuota paukštė, kuri nutupia sieloje..."
                                                                                                   (E.Dickinson)

Dažnai paskaitau kitų mūsų Mylimukų istorijas... Pagalvojau, kad gal kam nors bus įdomu, kaip sekasi Dainorai toliau. Tai va. Kūčių išvakarės. Dainora patenkinta, kad baigėme chemoterapijos kursą ir grįšime namo. - Gal ilgesniam laikui? - vis klausė. Viltis - tarsi šiaudas, už kurio reikėjo laikytis ir jai, ir man, ir visiems šeimos nariams. Deja. Gydytojų konsiliumas. Ir dvi išeitys: arba išvykti namo pasiekus laikiną remisiją, arba - kaulų čiulpų transplantacija, taikant megachemiją. Ir vėl abejonės, viltys, laukimas... Nusprendėme, kad tiek iškentėjus operacijų, tiek chemoterapijos kursų, mes nebegalim nuleisti rankų. Yra viltis, tai ir griebkim ją, kol neišnyko tarsi miražas... Dainoros sveiko gyvenimo, ramybės, norų išsipildymo. Liūdnos Kalėdos, niūroki Naujieji. Bet ne. TAIP NEBUVO. Dainora gavo fantastišką Kalėdinę dovaną - kompiuterį. Į svečius atvažiavo „Rugutės“ fondo įkūrėjai - Edita ir Dainoras. Jie ir padėjo Dainoros svajonei tapti tikrove. Jie sugebėjo mums padėti atsitiesti, sustiprinti mūsų dvasią, suteikti jėgų dar vienam etapui... Džiugesio pilni namai. Štai tiek reikia, kad Dainoros akys spindėtų, atsirastų aktyvumas. Ir baimė pasislėptų giliai, giliai... Sausio mėnesį - dar vienas chemoterapijos kursas. Po to - kamieninių ląstelių surinkimas. Pirmą kartą - nepavyko. Privalėjom atvažiuoti dar. Vėl nemalonus kateterio statymas, neupogeno injekcijos. Dabar jau pasistūmėjom į priekį - ląstelės surinktos. Atvykti vasario 22-ąją. Kovo 2-ąją planuojama autologinė kaulų čiulpų transplantacija. Viskas pagal planą: keturios paros megachemijos, dvi - trys dienos poilsio, ir - transplantacija. Sunkokai sekėsi - vargino pykinimas, vėmimas, skaudendavo tai šen, tai ten. Dainora kartkartėmis prasitardavo: „Mama, aš taip pavargau...pavargau kariauti su liga, vaistais, visais negerumais. Greičiau viskas baigtųsi..." Kovo 2-oji. Nerimas, laukimas ir vėl... viltis. Kad viskas bus gerai, bent geriau, nors truputį. Diena sunki - gydytoja nesitraukė nuo mūsų, stebėjo būklę, leido raminančius vaistus, kad reakcija į ląsteles būtų minimali. Bet kūnas reagavo audringai:pykino, vėmė, skaudėjo pilvą, sunkiau kvėpavo. Po to – laukimo valandos, dienos. Sukarščiavo, „išlindo“ lėtinis tonzilitas. Kiekvieną kartą laukdavom gydytojos - tarsi Angelo Sargo, kuri nuramintų, paguostų, paaiškintų, suteiktų taip trokštamos vilties... Ir kiekvieną dieną mes nebuvom vienos ar užmirštos: skambino ir lankė Edita, Saulė {Agnietės mama), Virginija, namiškiai, mano kolegos (jie net kraujuko mums davė). Žmonės, turėdami savų rūpesčių, spėjo apdalinti mus savo širdies šiluma, apgaubti dėmesiu. Mieli, šaunūs ŽMONĖS. Jų visų dėka pasijunti tvirtesnė, stipresnė. Tampa nebaisi ateitis ir vėl kimbi Likimui į atlapus... Vėl daromi kontroliniai tyrimai. Jie pranašauja remisiją Kovo 17-oji. Mus išleidžia į namus. Vėl - į kupiną vilčių, realaus gyvenimo verpetą, į Dainoros gyvenimą, kuriame nebus juodesnių už naktį minčių, nebus pykčio ašarų, suvilgytų „O kodėl man taip?“, nebus... Grįžtam... P.S. Japonai sako, kad geras žodis sušildo tris žiemos mėnesius. Mes tiek gavom gerų, puikių žodžių, kupinų palaikymo, meilės. Nenustebkit, Mielieji, kad bus karščiai...

AČIŪ VISIEMS, PADEDANTIEMS IŠSIKAPSTYTI IŠ LIGOS