Dainora

2006-07-19

„Kelionė tarp to, kuo kažkada buvai ir to, kuo dabar tampi, yra vieta, kur iš tikrųjų vyksta gyvenimo šokis.“
                                                                                                                                                                                             (Barbara De Angelis)

Keliaujam toliau per gyvenimą, nešdamiesi savo Likimą ant pečių, stabtelėdami tik įkvėpti prieky bėgančios Svajonės dvelksmo... O Svajonė bėga... Paženklinome Likimą liga, bet į priekį keliaujam. Ir tik Meilė, didelė visų Meilė padeda... Kaip gera išgirsti mielos Editos balsą, kaip malonu, kad šypsosi Dainora, kiek daug fantastiškų, puikių Žmonių yra su mumis... Pagalvoju, kiek Editai reikia dvasios stiprybės, ištvermės ir begalinės Meilės, kad Ji mus visus priglaustų, paguostų, nuramintų. Ne veltui sakoma, kad DRAUGAS - dovana sau. O Dainora taip džiaugiasi, kad turi DRAUGĘ - EDITĄ.

Gyvenam toliau. Labai saugojamės infekcijų. Pirmąsias šimtą dienų stengėmės nevalgyti „žalio“ maisto. Tabu buvo: žalios daržovės, vaisiai, šokoladas ir... silkė. Bet Dainora jau didelė - suprato, kad, prisišveitusi skanėstų, gali vėl grįžti atgal. Nuolat tikrinomės kraują ir labai saugojom ilgalaikį kateterį. Praėjo pavasaris, vis puldamas tai nosį, tai gerklę. Gydėmės. Kadangi komplikacijų nebuvo - stengėmės likti namuose. Malonu, kad mus gydanti gydytoja buvo itin supratinga, tolerantiška, išklausanti. Mes tiesiog bendravome, tarėmės, kaip Dainorai būtų geriau. Vasara pasitiko karščiu.

O mes atkakliai nuo jo slėpėmės. Atsisakėme kelionių, kad ir neilgų. Vienintelis malonumas - išvyka pas močiutę į Šiaulius. Ten gyvenom sode - Dainora jau pradėjo valgyti braškes. Aplankėme draugus. Džiaugėmės, kad buvusi palatos draugė Domantė, sėkmingai baigusi gydymą, šauniai atostogauja. Dainora džiūgavo, kad aplankė Šeduvos malūną, Alytaus piliakalnį. Tegul tai ir nedidelės kelionės, bet ji žiūrėdavo, prisimindavo, kaip buvo gera kažkada - seniai - kai ji buvo sveikut sveikutėlė. Ir kaip ji džiaugiasi dabar - kad gali vėl atbėgti, pasisupti...

Pasidžiaugti naujomis gėlėmis, vaiskiu oru... Be galo jautri, kartais net dirgli, Dainora mokosi gyventi su Likimo „ženklu“... O dar reikia per vasarą pasivyti moksle draugus, išmokti groti gitara, apkabinti mieląją Editą ir pasakyti - MYLIU... Nėra kada sirgti. Todėl į poskyrį grįžtam tik pasitikrinti, pasidžiaugti, kad viskas gerai. Reikia. Juk labai reikia pasigirti, kad plaukai tamsesni ir garbanų atsiranda, kad tuoj mamą ūgiu pavys...Padėkoti. „Tik sveikatos, duok Dieve, sveikatos,“ - tyliai sušnabždu ir džiaugtis bijau, kad mums taip gera. Šią sekundę, šią minutę, šiandien. AČIŪ.