Liepa

Šį kartą Liepos istorijos tęsinį pradėjau rašyti ligoninėj turbūt todėl, kad esant čia sukyla daugiausiai prisiminimų… Jau seniai nustojau fiksuoti, kada ir kokie buvo atlikti tyrimai, operacija, kada ir koks gydymas buvo taikytas, bet laiko ligoninėj į marias, o ypač kai gydo ne pagrindinę ligą, o paprastą šlapimo takų infekciją. Pasistengsiu atsukti laiką atgal ir papasakoti, kaip mes gyvenome 2008-ųjų pavasarį, vasarą, rudenį…

 

Po atliktos autologinės kaulų čiulpų transplantacijos manėme, jog mūsų lauks sunkus periodas, lips įvairios ligos ir visa kita, o, pasirodo, viskas buvo atvirkščiai - tai buvo vienas iš ramesnių ir malonesnių gyvenimo periodų. Tie, kurie visą laiką buvo su mumis, turėjo tai pastebėti iš Liepos nuotraukų forume. Gegužės viduryje buvo atlikta kontrolė, MIBG tyrimas užfiksavo seną metastazę galvytėje. Taigi, iškilo klausimas, kokį darbą padarė kaulų čiulpų transplantacija, jei iki jos ir po jos mes esame toje pačioje vietoje? Neteigiu, kad transplantacijos nereikėjo, galbūt jei ne ji, liga būtų progresavusi. Toks jau dalykas ta medicina, ne visada ir ji gali atsakyti į visus klausimus. Jei tik žinotumėme patį tiesiausią ir geriausią kelią... Deja, tenka jo ieškoti...

 

Bekeliaujant gyvenimo keliu sulaukėme ir labai smagios akimirkos – Liepai sukako dveji! Atšventėme jį net du kartus – namuose ir „Rugutės“ Namučiuose. Eilinį kartą buvome apsupti begaliniu dėmesiu, vieni rūpinosi princesiškos suknelės, batukų, skrybėlaitės paieškomis, kiti - princesiško torto užsakymu, dar kiti dovanomis, kambario puošimu ir t.t. Kai visa tai prisimenu, skruostu nurieda džiaugsmo ašara: „...Rūta, koks Liepos batų dydis? Kiek centimetrų jos pėdutė? Koks ūgis? Kokia galvytės apimtis? Kas ją nustebintų? Ar toks tortas jai patiktų?...“ Pamišusių dėl Liepos tikrai netrūko!

 

Sulaukėm vasaros, birželio pradžioje buvo atliktas galvytės kompiuterinės tomografijos, vėliau ir magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas, metastazė buvo apie 4x5 cm. dydžio. Su nuotraukomis nuvykome į KMUK neurochirurgo konsultacijai. Tuomet mums pasakė, jog pašalinti metastazę chirurgiškai galima be didelės rizikos, nes ji smegenų nelietė. Iškilo klausimas - kada? Liepos atvejis nebuvo skubus, o eilė laukiančiųjų buvo maždaug apie mėnesį. Delsti bijome, iš pradžių operacija buvo numatyta birželio 12 d., tačiau dėl skubaus atvejo atidėta daugiau kaip savaitei. Buvome namie ir laukėme skambučio. Į KMUK atvykome birželio 18 - tą dieną. Liepa pradėjo ruošti operacijai ir birželio 20 d. išoperavo. Operacija truko lygiai 5 valandas, Lina visą tą laiką buvo šalia - ir jaudinomės, ir juokavome, ir valgėme, ir vėl laukėme... Dar koks šimtas žmonių spaudė kumštukus ir budėjo prie telefono laukdami atsakymo, kad viskas pavyko gerai. Mes patekome į pačias geriausias rankas, likome sužavėti gyd. A. Matukevičiaus nuoširdžiu rūpestingumu, dėmesiu po operacijos, jis ateidavo į onkohemotologinį skyrių kasdien apžiūrėti Liepos, nors atlikęs operaciją išėjo atostogų. Jautėmės saugūs, nors pooperacinis periodas nebuvo lengvas. Jau po savaitės buvo nuimtas tvarstis ir grįžome namo.

 

Laukėme konsiliumo, kur onkohematologas, chirurgas ir radiologas tarėsi dėl spindulinės terapijos. Nutarė skirti po 2 grėjus 12 dienų į išoperuotą vietą, o tai reiškė, jog 12 dienų iš eilės gausim narkozę. Liepos 15 d. gavome pirmą „spinduliukų dozę“. Visai nesunkiai praėjome visus kartus, tik pusvalandį po narkozės buvo sunkiau, Liepa norėdavo eiti, o kojos nelaikydavo, juokdavosi ir kalbėdavo su „nematomais žmogeliukais“, vėliau viskas grįždavo į savo vėžias.

 

Rugpjūčio pradžioj pradėjom gerti palaikomuosius vaistus Roaccutane. Rodos paskutinis vasaros mėnuo davė pakvėpuoti grynu oru, nulėkėme prie jūros, o sugrižę pradėjom ruoštis pirmai kelionei į darželį. Rugsėjo pirmos dienos šventė mums buvo ne tokia kaip kitiems vaikams - Liepai buvo atliktas MIBG tyrimas, kuris neuroblastomos židinių šį kartą neužfiksavo, pagrindiniai ligos požymiai išnykę - mes pasiekėm remisiją... Aš grįžau į darbą, Liepa pradėjo lankyti lopšelio grupę. Dvi savaitės buvo pasakiškos! Atsikeldavom abi ryte, išsivirdavom arbatos, užsitepdavom sumuštinių, įsijungdavom „Teletabius“ ir krimsdavom apie pusvalandį – štai toks būdavo mūsų nuostabus rytinis ritualas. Apsirengusios 5 minutes pėsčiomis, susikibusios už rankyčių kulniuodavome į darželį.

 

Po dviejų savaičių Liepa sukarščiavo, pradėjo kosėti, sloguoti. Nenustebome, kad pasigavome virusą, gydėmės kaip ir visi vaikai, pasveikome. Po dviejų sugrįžimo dienų į darželį Liepa vėl sukarščiavo, pasidarėme kraujo tyrimą, buvo didelis kraujo nusėdimas. Nuvykome į VUVL, ten diagnozavo sinusitą, taip pat išaugo bakterija ir iš šlapimo pasėlio, gavome 10 dienų antibiotikų kursą (prieš tai namie buvome sugėrę geriamų antibiotikų kursą). Grįžę namo labai saugojomės, Liepą pasikeisdamos prižiūrėjo močiutės. Lygiai po savaitės vėl pakilo labai aukšta temperatūra (40,1 C) išsikvietėme greitąją pagalbą ir nuvykome į KMUK. Ir vėl iš šlapimo pasėlio išaugo bakterija – dar vienas antibiotikų kursas... Taigi dabar ir esame šioje stotelėje... Baigus Roaccutane kursą (2009 m. vasarį) laukia kontroliniai tyrimai.

 

Turime gražaus laiko iki Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų, viliamės ramiai jį praleisti šeimos ir draugų rate.