Liepa

2008-03-19

Jau praėjo vieneri metai nuo tada, kai išgirdome diagnozę – NEUROBLASTOMA. O kova dar nesibaigė. Mes jau daug nukeliavome ligos keliu, daug sunkių dienų ir naktų praėjo, bet apie viską nuo pradžių... Antrą kartą kylant lėktuvui iš Vilniaus oro uosto į Marselį mes visi trys jautėmės laimingi. Žmonės neliko mums abejingi: turėjome pakankamai pinigų tyrimams ir operacijai, jautėmės saugūs ir pilni vilties. Tačiau jau greitai išgirdome ne tai, ką tikėjomės išgirsti.

Pasiekti pilnos remisijos mums taip ir nepavyko - liga neprogresavo, tačiau ir nesiruošė trauktis. Pasitarę įvairių sričių prancūzų specialistai nusprendė, kad reikia šalinti pagrindinį tumorą. 2007 m. lapkričio 22 d. buvo atlikta operacija, po kurios Liepa greitai atsigavo ir jau trečią dieną mus išleido iš ligoninės. Priešakyje laukė dvi ilgos savaitės (tiek laiko nebuvo galima skristi lėktuvu) ir nežinomybė, kas bus toliau?

Mes išgyvenome siaubingą jausmų sumaištį: viltį ir nusivylimą, baimę ir ryžtą žengti toliau, liūdesį ir džiugias akimirkas... Prancūzų gydytojai rekomendavo kuo skubiau atlikti autologinę kaulų čiulpų transplantaciją, prieš tai taikant naują chemoterapijos kursą, kuris Liepai dar nebuvo taikytas. Su tokiomis naujienomis ir sugrįžome į Lietuvą. Jau žinodami, kuria kryptimi teks plaukti toliau.

Po naujos chemoterapijos ne iš karto pavyko surinkti kamienines ląsteles, todėl transplantacija buvo nukelta. Ji atlikta 2008 m. vasario 14 d. Kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje praleidome mėnesį. Dabar gyvename tam tikru mitybos rėžimu, saugomės galimų infekcijų. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės ištikimaisiais „Rugutės“ draugais, kurie nuolat supo mus savo teigiamomis mintimis, guodė šiltais žodžiais, siuntė dovanas ir atvirukus, dovanojo savo meilę... O mes savo ruožtu galime su Jumis pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais, kasdienybe ir nuotraukomis forume. Ačiū, kad esate drauge!

Balandžio pradžioje mūsų laukia pirmieji svarbūs kontroliniai tyrimai, kuomet ir sužinosime, kaip transplantacija paveikė Liepos ligą ir kas mūsų lauks toliau. Šiandien mes laimingi, kad esame namučiuose ir galime džiaugtis pavasariu, teškentis balose, matyti žibutes šlaituose, dažyti margučius per Šv. Velykas... Mūsų Princesė miela, retkarčiais padykusi, bet velniškai brangi mums. Todėl neketiname verkti, o atvirkščiai – žadame paversti 24 val. „auksinėmis“, neįkainuojamomis ir nuveikti dar labai daug !!!