Hubertas

Gyvenimo išmintis byloja, jog laikas – mūsų sąjungininkas. Hubertėlio atveju tai – pati tikriausia tiesa. Viso gydymo laikotarpiu nurimti neleido nuolatiniai ligos paūmėjimai. Tokia situacija trukdo suvokti, kur tu esi, t.y. ar ir vėl atsidurta gydymo pradžioje, ar tai vidurys, ar pabaiga. Šveicarijos ir mūsų šalies gydytojai teigia, kad svarbu pasiekti stabilumą: iš pradžių pusmečio trukmės, vėliau - dvylikos mėnesių. Tai reikštų lėtą ligos atsitraukimą. Rugsėjo pabaigoje Šveicarijos ligoninėse buvo atliktas eilinis-periodinis Huberto tyrimas, po kurio atsargiai konstatuojama, kad nėra naujų auglių akytėse, o senieji – neaktyvūs. Būta įvairių periodinių tyrimų baigčių, tik ši kitokia – ji rodo, kad jau penkis mėnesius viskas yra stabilu. Negarsiai džiaugiamės ir šia patirtimi dalinamės su Jumis. Kas toliau? Juokaujama, kad nelaimė viena nevaikšto, o jei sekasi – tai sekasi. Šių metų rugsėjį valstybė skyrė gydymo finansavimą Šveicarijos ligoninėse iki 2013-ųjų rugsėjo mėnesio. Tai garantuoja gydymo tęstinumą.

 

Koks šiandien Hubertėlis. Gydytojų teigimu, berniukas mediciniškai yra aklas. Tačiau mažiukas mato, nors ir labai labai silpnai. Berniukas orientuojasi, o nežinantys Hubertėlio istorijos žmonės, jo negalios nepastebi. Jis puikiai auga, vystosi neatsilikdamas, o kai kuriose srityse lenkia bendraamžius, nes jį stiebtis skatina aplinkybės. Berniukas yra nepaprastai linksmas, su kaupu grąžina visą meilę, švelnumą, rūpestį, optimizmą.

 

Stebuklas esate Jūs – tie žmonės, kurie nepabūgote padėti nelaimėje pačiu reikalingiausiu momentu, taip pat tie medikai, kurie mus globoja Lietuvoje, Šveicarijoje. Be visos šios paramos, be moralinio, finansinio, medicininio palaikymo, mūsų vienų ėjimas tikslo link būtų neįmanomas.

 

Dėkojame Jums už suteiktą tikėjimą, už jausmą, kad esame ne vieni. Dėkojame Jums už tai, kad šiandien turime linksmą Hubertėlį, kad nuotraukose matome laimingą ir mylimą vaiką.