Hubertas

 

Jei būtų rengiamos mažųjų keliautojų varžybos ir sumuojami kelionėse įveikti kilometrai, Hubertėlis neabejotinai patektų tarp lyderių. Deja, Hubertėlio kelionės ne pažintinės, jo kelionės ne tokios svaiginančios kaip rašoma Henriko Staso knygoje ,,Kelionių vynas“. Berniuko kelionių kryptis ta pati – į ligoninę Šveicarijoje, ligoniuko kelionių tikslas aukštesnis – pasveikti. Nepaisant to, kad pačios kelionės į gydymo įstaigą vargina ir suteikia ne pačios šviesiausios patirties, mažius su ilgesiu laukia vykimo proceso. Hubertas tiksliai nusako visą kelionės algoritmą: kokia transporto priemone važiuos, kokia bus jos spalva, ką jis išgirs, kas bus pateikta maitinimui. Prieš kiekvieną kelionę (ir ne tik) jis visa tai kartoja be perstojo, krykštaudamas. Vykimo į ligoninę procesas persikėlė į jo žaidimų kambarį, gydymas susipainiojo su žaidimu ir bendravimu, Hubertėlio pasaulėlyje gydymo procesas tapo natūraliu dalyku.Be galo sunku ir skaudu tai matyti suaugusiojo akimis ir kartu be galo smagu, kad ligoninių patirtis sukaupta ten, kur daug vietos žmoniškumui, kur suvokiama vaiko emocijų svarba gydymo procesui, išgijimui ir gyvenimui ligai pasitraukus. Tikiu, kad vaiko prisiminimuose tai ir liks kaip žaidimas. O to, ką tenka išgyventi patiems artimiausiems, kasdien besidžiaugiantiems augančiu Hubertėliu ir jo pasiekimais, kiekvieną akimirką stebintiems jo sveikatą, stengiantis numatyti bet kokią galimą riziką, nupasakoti neįmanoma. Liga pakeitė ir tebekeičia viską. Tikiu, kad į gera...

 

Užbraukdami dar vieną be atsinaujinančių auglių pragyventą mėnesį, ruošiamės išvykai į ligoninę sausio pabaigoje. Žinodami ligos specifiką ir vertindami medikų prognozes, judame link itin reikšmingos stabilumo kartelės – vienerių metų. Tikime dideliais stebuklais, kuriuos kuria medikai ir Jūsų suteiktos galimybės. Iki susirašymo! Mes viliamės, kad pranešime tik geras naujienas.