 |
Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas
|
Rodyti ankstesnę temą :: Rodyti sekančią temą |
Autorius |
Pranešimas |
inga
Prisijungė: 2005 07 16 Pranešimai: 472 Miestas: Kaunas
|
Parašytas: 04 Št. 29,2006 8:52 pm Rašyti temą: Re: Mazo vaikelio istorija |
|
|
ema rašo: | Ir dar noreciau, jei galima paklausti kaip sekas Aliukui. Jis lygiai tokio amziaus kaip mano mazelis. |
Kaip sekasi Aliukui, vis parašau forumo skyriaus "Parama" skyrelyje "Mano vaikelio istorija". Ačiū, kad rūpinatės. _________________ "Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas |
|
Atgal į viršų |
|
 |
zaklina Svečias
|
Parašytas: 04 Sk. 30,2006 9:36 am Rašyti temą: |
|
|
Sveikutes likimo drauges, as tai isvis vengiu kalbeti apie vezi su zmonemis kurie jo nepatyre, nes tokie tusti ju pasakymai kaip : buk stipri,viskas bus gerai,laikykis,pamatysi pasveiks..............Mane tik siutina ,kad as kiekviena karta gyvenime pagalvoju na jeigu jau neturit ka protingo pasakyti , tai tada geriau is vis nieko nesakykit!Ar ne? |
|
Atgal į viršų |
|
 |
arune
Prisijungė: 2005 06 09 Pranešimai: 4
|
Parašytas: 04 Sk. 30,2006 10:34 am Rašyti temą: |
|
|
LAIŠKAS LIKIMUI
Nuridenk,likime,akmenį į šalį,
Juk ir pats matai-nebegaliu!
Pasiimki man prikirtą dalią,
Paieškoki tvirtesnių pečių.
Nusiprauski rytmečio rasa,
Apsivilk drabužiais rausvo šilko,
Ir papasakoki,kas mane
Amžiams juoda drapana apvilko.
Pasitrauk šalin! Apleisk! Paliki!
Pavargai ir man užteks bėdų.
Aš dar noriu būti.Man dar reikia.
Tik nebūki mano likimu...
( Eglė Brazdžiūnienė )
Niekas nepraeina...
Mes laiko žaizdas nešame savyje,
paslėptas po kasdieniniais žodžiais,
tylėjimu,pusiu šypsniu,pusiau malda.
Mes pridengiam jas vaikiškais delniukais.
Norėtume,kad jas nuimtu pabučiavimu,
Bet jos gyvos-
neatsargiai palietus,
vėl plūsta krauju.
( J.Degutytė ) |
|
Atgal į viršų |
|
 |
Rita Svečias
|
Parašytas: 05 Pir. 01,2006 8:48 am Rašyti temą: |
|
|
Labas Jovitulka,
Suprantu kuo puikiausiai tavo nerimą,dėl važiavimo tikrintis.Tik to paties likimo žmonės suvokia kas tai yra.Mes tai važiuosime tikrintis birželio pradžioje.Jau aš tiek prisinervuoju,grįžusi namo gerai išsiverkiu ,po to lyg tai ir palengvėja.Kai pamatai plikas galveles tų nekaltų vaikelių,mamų akis pilnas skausmo,tiesiog jauti ką jos išgyvena,ką mąsto,aš savaitę negaliu atsigaut.Vėl viskas iškyla prieš akis,tas skyriaus kvapas net nupurto.Atrodo ,kad galėtum,gyva į žemę sulystum.
Linkiu tau dideliausios stiprybės,viskas bus gerai!!!!!
O dėl aplinkinių reakcijos...Pamenu kai su Žilvinu įėjau į parduotuvę,dvi bendradarbės net ant pirštų galų pasistiebusios apžiūrinėjo Žilviną.Taip norėjosi prieiti ir paklausti:Na,ar matosi kad vėžiu serga?O viena iš vis pasakė:aš tai seniai būčiau pražįlusi.O aš ir žila ,tik raudonai dažausi...
Niekas taip mūsų nesupras,kaip to pačio likimo ištiktieji.Pritariu Žaklinai, kurie visai apie tokias ligas nenusimano,tai geriau ir nesikalbėt. |
|
Atgal į viršų |
|
 |
zaklina Svečias
|
Parašytas: 05 Pir. 01,2006 9:52 am Rašyti temą: |
|
|
sveikutes,
mes vos pries kelias dienas irgi darem tyrimus ir va dabar as laukiu galutiniu rezultatu ir galiu jums pasakyti kad labai ramiai jauciuosi.Atsakymas bus gyvybiskai lemiamas.......bet as visai rami, nezinau jau turbut save tiek itikinau, kad nesuk siandien galvos del rytojaus.O jau kaip mano sunus negali tos ligonines pernesti tai sunku ir papasakoti.O kaip jusu vaikai? |
|
Atgal į viršų |
|
 |
Aida
Prisijungė: 2005 10 27 Pranešimai: 774 Miestas: Vilnius
|
Parašytas: 05 Pir. 01,2006 1:38 pm Rašyti temą: |
|
|
Pijus net apsidziaugdavo kai pasakydavau kad vaziuosim i ligonine. Ten jo draugai, jo drauges - seseles, kurias jis labai myli ( kol nesiveda i procedurini) Na zinoma, visas dziaugsmas dingdavo, kai reikedavo paguleti, ar lasines lasedavo, bet is anksto del to nepergyvendavo ir proceduroms pasibaigus greit viska pamirsdavo ir jeigu tik jausdavosi gerai, vel budavo linksmutis. |
|
Atgal į viršų |
|
 |
ievute
Prisijungė: 2006 03 30 Pranešimai: 62 Miestas: Vilnius
|
Parašytas: 05 Pir. 01,2006 2:45 pm Rašyti temą: |
|
|
(ot labai neteisingai snekate apie zmones, kurie nesusidure su veziu. ir be to gyvenime yra daug skaudziu nelaimiu, ir nei vienas zmogus nenugyvena savo gyvenimo be ju.) _________________ Vaikystė yra skaistumo, džiaugsmo būsena, pilnatvės pojūtis, kad viskas yra gerai, pasaulis yra gražus, tu atėjai džiaugtis ir būti laimingas. |
|
Atgal į viršų |
|
 |
zaklina Svečias
|
Parašytas: 05 Pir. 01,2006 5:25 pm Rašyti temą: |
|
|
Ievute cia puikiai pasake kad ne vienas zmogus nenugyvena gyvenimo be dideliu nelaimiu todel as jau ir nebesigilinu i tokius klausymus ,kaip kodel?uz ka?kodel mano sunui? tol kol bus bent vienas zmogus ant sios zemes bus ligos,karai,meile,mirtis,terorizmas ir tt. cia neisvengiama.As visai nieko neturiu pries tuos zmones kurie nepatyre vezio ir mielai su visais bendrauju bet kitomis temomis nes negalima gyventi vien tik veziu ar nelaimemis ,isprotesi pats ir aplinkinius is proto isvesi, o ypac ligoniukui sveika gyventi normalu gyvenima ir jei imanoma kuo maziau girdeti apie savo liga. As stebiuosi Pijukiu kaip jis su dziaugsmu vaziuoja i ligonine! Cia tikrai ne daznas rieskinys! |
|
Atgal į viršų |
|
 |
ema
Prisijungė: 2006 04 24 Pranešimai: 51
|
Parašytas: 05 Antr. 02,2006 6:45 am Rašyti temą: mazo vaikelio istorija |
|
|
laba dieno visoms.
Man labai gaila Aleksiuko, kad jam negereja. Labai skauda giliai sirdi, kad niekas negali palengvinti jo likimo. As labai tikiu, kad jam pagares ir jis pasveiks. |
|
Atgal į viršų |
|
 |
Edita
Prisijungė: 2005 01 03 Pranešimai: 1635 Miestas: Vilnius
|
Parašytas: 05 Antr. 02,2006 9:19 am Rašyti temą: Re: mazo vaikelio istorija |
|
|
ema rašo: | laba dieno visoms.
Man labai gaila Aleksiuko, kad jam negereja. Labai skauda giliai sirdi, kad niekas negali palengvinti jo likimo. As labai tikiu, kad jam pagares ir jis pasveiks. |
Skauda širdį dėl visų besigydančių vaikučių: Aleksiuko, išdykučio Pijaus, Ligitos, Vainorėlio.... Kiek mažiau ją ima skaudėti, kai vaikai baigę gydymą išvyksta į namus ir vėl džiaugiasi vaikyste, kimba į mokslus, vėl įsilieja į paauglišką gyvenimą. Tačiau nerimas lieka...Šiais žodžiais tikrai nenoriu pasakyti, kad jis kasdieninis, kad jį jaučiu kiekvieną minutę. Kartais jis didesnis, kartais mažesnis... Priklauso nuo tą dieną išgirstų žinių...Ypatingai būna liūdna, kai išgirsti, kad trejus metus prabuvęs remisijoje, vaikas vėl sugrįžta kovoti su atsinaujinusia liga... Negaliu net pasakyti kodėl, tačiau dar ir dabar kiekvieną kartą eidama į skyrių, jaučiu beprotišką nerimą. Kaip ir rašė Rita, "tas skyriaus kvapas net nupurto". Manau, kad mes visi patiriame nerimą ir kol jis nėra "patologinis" viskas yra gerai. Tikriausiai būtų keista išgirsti iš vaiką slaugančios mamos, kad "aš visiškai nejaučiu nerimo, baimės dėl vaiko ligos, tam tikros būklės".
Tačiau visuomet sakiau ir sakysiu: "Tikrai ne laikas verkti, kol vaikai šalia...kol jie šalia yra viltis...o viltis miršta paskutinė, tuomet ir galėsime verkti, kai nebeliks vilties..."
O dabar šypseniukai...Iš visos širdies džiaukitės šia diena, matykite saulę, besiskleidžiančius pumpurus (po trečios operacijos kiekvieną dieną eidavome su Rugute į parkelį, esantį prie chirurgijos klinikos, ir žiūrėdavome, kiek per dieną paaugo kaštonų pumpurai), nuoširdžiai kiekvienu menkniekiu džiaukitės patys ir sukurkite džiaugsmą savo vaikams. Jokiu būdu nepagalvokite, kad liepiu juos lepinti daiktais ir pildyti kiekvieną jų norą... Ne, tikrai ne... Aš tikiu, kad jūs atrasite tą aukso vidurį...
Myliu Jus visas  _________________ Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame. R. V. Emersonas
Paskutinį kartą redagavo Edita, 05 Antr. 02,2006 2:05 pm. Redaguota 1 kartą |
|
Atgal į viršų |
|
 |
Rita Svečias
|
Parašytas: 05 Antr. 02,2006 10:20 am Rašyti temą: |
|
|
Ievute,
Be abejo ,kad yra nelaimių ir tragedijų be vėžio.Bet aš norėjau pasakyti,kad žmogus kuris nesusidurė su šia liga,labai įkyriai klausinėja ir lenda tiesiog į dūšia(aišku ne visi) ir kai paklausia ar neužsikrės per seiles mažasis nuo sergančio brolio,tai apie ką su jais šnekėt?
Nė vienas neapsaugotas nuo nelaimių,bet kol jų nėra,tai nereikia pūsti burbulo ir džiaugtis gyvenimu.Mane tai erzina ,kai pradeda aplinkui skųstis mažu atlyginimu,sunkiu darbu ,ar kad negali nuvažiuoti į kalnus ar į kokią salą...Aš dar kartą pasikartosiu-sveikata pati svarbiausia šiam gyvenime,kojos ,rankos sveikos,galva yra,vadinasi viskas puiku. |
|
Atgal į viršų |
|
 |
ema
Prisijungė: 2006 04 24 Pranešimai: 51
|
Parašytas: 05 Tr. 03,2006 6:46 am Rašyti temą: mazo vaikelio istorija |
|
|
Laba diena.
Tikiuosi ji visiems ligoniukams ir ne tik jiems bus gera. Vis paskaitau visu ligoniuku istorijas gaila visu tik apie visus daug rasyta, o apie Aleksiuka labai mazai. Zinoma, kad reikia dziaugtis visais vaiku pasiekimais, kad jiems gereja. Labai dziaugiuosi Pijuku, kad jis toks guvus berniukas ir tiek stiprybes savyje randa. Tikiuosi pilvelis praeis ir daugiau neskaudes.
As nesusidurus su sia liga tiesiogiai, bet labai noreciau kuo nors padeti. Paskaitau si puslapi ir vis galvoju kuo dar? Pajamu deklaracija uzpildem visa seima, bet tai yra lasas juroje, o kuo dar galeciau taip ir nesumastau.
Labai noreciau aplankyti Aleksiuka ligonineje tik nezinau kur galima ji surasti ir ar nepadarysiu blogiau. Ar jam nepakenksiu? Nezinau nei ka galima nuvezti? Ko reikia? Bijau ir mamos reakcijos, kad neizeisciau apsilankymu. tiesiog skaiciau, kai ponia Inga rase, kad mamos veidas vaikeliui atsibosta, o aplankanciu labai mazai. |
|
Atgal į viršų |
|
 |
Edita
Prisijungė: 2005 01 03 Pranešimai: 1635 Miestas: Vilnius
|
Parašytas: 05 Tr. 03,2006 8:20 am Rašyti temą: Re: mazo vaikelio istorija |
|
|
ema rašo: | Laba diena.
Labai noreciau aplankyti Aleksiuka ligonineje tik nezinau kur galima ji surasti ir ar nepadarysiu blogiau. Ar jam nepakenksiu? Nezinau nei ka galima nuvezti? Ko reikia? Bijau ir mamos reakcijos, kad neizeisciau apsilankymu. tiesiog skaiciau, kai ponia Inga rase, kad mamos veidas vaikeliui atsibosta, o aplankanciu labai mazai. |
Miela Ema,
Inga tikrai apsidžiaugs sulaukusi lankytojų. Štai Ingos telefono numeriukas: "Mano telefonas 8-672-37508" perkėliau iš temos "Mano vaikelio istorija" Imkite, paskambinkite ir paprastai pasakykite: "Apie jus skaičiau ten ir ten, noriu jus aplankyti, noriu apkabinti, noriu būti jūsų drauge. Tik nežinau, ką jums atnešti gal galite man pasakyti, padėti." Na štai ir visas tekstas Inga bendrauja labai šiltai ir artimai. Jie dabar Kauno klinikų onkohematologijos poskyryje.
O aš dėkoju: Ačiū, kad esate, ačiū, kad norite ištiesti ranką ligoniukams. _________________ Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame. R. V. Emersonas |
|
Atgal į viršų |
|
 |
ema
Prisijungė: 2006 04 24 Pranešimai: 51
|
Parašytas: 05 Tr. 03,2006 8:48 am Rašyti temą: Mazo vaikelio istorija |
|
|
Ne ne man reikia dekoti as nieko tokio nepadariau. Cia jums reikia dekoti cie jus visas suburete po savo sparnu. Labai noriu aplankyti labai noriu padeti. Aciu jums uz telefono numeri as butinai juo pasinaudosiu. Tik gal kita savaite nes dabar ligtai sloga kabinasi bijau uznesti bacila.
Dar karta dekoju |
|
Atgal į viršų |
|
 |
ema
Prisijungė: 2006 04 24 Pranešimai: 51
|
Parašytas: 05 Tr. 03,2006 8:50 am Rašyti temą: Mazo vaikelio istorija |
|
|
Ne ne man reikia dekoti as nieko tokio nepadariau. Cia jums reikia dekoti cie jus visas suburete po savo sparnu. Labai noriu aplankyti labai noriu padeti. Aciu jums uz telefono numeri as butinai juo pasinaudosiu. Tik gal kita savaite nes dabar ligtai sloga kabinasi bijau uznesti bacila.
Dar karta dekoju |
|
Atgal į viršų |
|
 |
|
|
Jūs negalite rašyti naujų pranešimų į šį forumą Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite ištrinti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite dalyvauti apklausose šiame forume
|
|