Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Ziuzia]

Dainele, visada su jumis... Laikom už rankų...

[Daina T]

Angeliukui Reniui už savaitės būtų 13,o mano dukrytei už dviejų savaičių-14.Aš ją vis dar auginu.Dažnai pagalvoju,kaip ji rengtusi,kokia būtų jos šukuosena,kokie jos būtų pomegiai,ar dar iki vidurnakčio skaitytų knygas...

[Tautvilė]

Linutės gimtadienis...

Daina, Tėveli, Dariau - šiandien kaip visada mintimis esu su Jumis ir visa širdimi laikau apkabinus.

[Edita]

Su gimtadieniu, mano mažasis Angele, mano Didžioji mokytoja... Sieloje nešiojuosi tavo pamoką apie geležinę valią ir beribį optimizmą. Ačiū, kad galėjau tave apkabint...

Visada tavo,
Edita
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Audronė]

Siandien Linutei butu sueje 14... Skaudu sakyti butu ... Prisimenu visas dienas ir naktis praleistas kartu... Prisimenu, kaip ateidavo pas Linute mokytoja, o jei mes budavome priristi prie lasalines tyliai tyliai pabudavome, netrukdydavome. Prisimenu Linute stropia, darbsia, saunia mergaite, mergaite sypsenele...

[Daina T]

Taip.Šiandien Linutes gimtadienis.Tik visai kitoks nei anksščiau...Be pulko svečių,be vaišių,be dovanų...O mūsų dovana,tik 14 žvakučių ant kapelio.ir gėlių puokštė,taip pat ant kapelio.Ir viskas ką mes jai galime padovanoti.Degant pirmą žvakutę prisiminėme pirmą gimtadienį,degant antrą-antrą gimtadienį...11,12 gimtadienis ligoninėje.13-kaio visada su begale svečių.Ir viskas...Seka nutrūko...Liko tik prisiminimai..Su gimtadieniu Mano dukryte,Mano Angeliuk...

[Neringa]

Apkabinu

[Daina T]

Iš vaikystės ateina Kalėdos.
Paplotėlis, šienelis, Mama.
Verpia tylą naktis atsisėdus,
Kursto krosny ugnelę žiema.
Tu, ateik mano angele baltas,
Iš sapnų, iš dangaus, iš žvaigždžių.
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš Kalėdų nakties.
Iš vaikystės per dangų, per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties.
(Z. Gaižauskaitė)

Mano šeima sveikina visus,visus su Šventomis Kalėdomis.

[jurgelis]

Su Šv. Kalėdomis angeliuk

[Daina T]

Kad žmonės šypsotūs ant vieškelio balto,
Kad saulė šypsotūs virš Jūsų galvų.
Kad lietus nuplautų ir skausmą ir kaltę,
Kad sniegas užkirstų sielos žaizdas.
Kad niekas ir niekad, nieko neskriaustų,
Kad niekas nebūtų mažu.
Kad viskas į gerą, kad viskas iš naujo
Kad viskas Jums būtų gražu.

Su Naujaisiais Metais

[Daina T]

Šiandien metai kai dangus pasiėmė Linutę.Viena mama pasakė "tu "kikeni" ir tiek." Taip."Kikena"mano išorė.Vidus verkia.Verkia kai niekas nemato.Nenoriu svetimiems užkrauti savo skausmo.Verkia,nes be proto trūksta Linutės.Trūksta Jos juoko,kantrybės,nuoširdumo.Trūksta Jos kerinčios šypsenos... Bet Ji tarsi grįžta...Vakar mums visims susirinkus prie kapelio,Ji grįžo geneliu... Dar kartą norėčiau padėkoti Jums mieli Edita,Tautvile,Dainorai,Linai.Labai Jums ačiu kad Jūs nepamirštate takelio į mano namus.

[julija]

[Daina T]

Nors buvau pažadėjusi niekada nesiskųsti,tačiau norėčiau papasakoti apie paskutines dienas praleistas onkologiniame.Buvo rupjūčio pradžia.Aš ir Linutė atvažiavome i ortopedijos skyrių.Ruošėmės važiuoti į sanatorija.Prieš išvykstant gydytojas paskyrė tyrymus.Atlikus juos pamatė,kad plaučiukuose yra maži derinukai.Mus perkėlė i onkologijos skyrių.Prieš metus Linutės plaučiukuose taip pat buvo radę derinukų.Tada pora išoperavo,likusius paliko.Nieko ten blogo nebuvo.Po keleto laukimo ir nežinios valandų mane pakvietė į gydytojų kabinetą.Ant sienos kabėjo Linutės plaučiukų nuotrauka.Joje aiškiai matėsi derinukai.Vos tik įėjau viena B pusės gydytoja pradėjo rėkti:Ar tu matai,kas čia?Ar tu supranti,kas tai?Metastazai.Tavo Linai niekas nepadės.Jau viską išbandėme.Man aptemo akyse.Pradėjau verkti.Tai buvo pirmas kartas kai prie Linutės pradėjau verkti.Prašiau,maldavau,kad ką nors darytų,operuotų gydytų.Ta pati daktarė dar piktesniu tonu rėkė toliau:kaip tu nesupranti,kad jau viskas,kad niekas nepadės,geriau pataupykime vaistus...Aš sakiau,kad susimokėsiu už gydymą,tik dar darykite ka nors.O gydytoja išrėkė:nejaugi tu nesupranti,kiek viskas kainuoja,už ką tu susimokėsi?Iki šiol nesuprantu,kodėl toji gydytoja taip rėkė.Nejaugi tokią "naujiena"nebuvo galima pranešti kitip.Aš išėjau verkdama.Akyse juoda.Žemė lingavo.Parėjau pas savo Šypsenėle.Apsikabinome.Verkėme abi.Po kiek laiko atėjo A pusės gydytoja(mūsų gydytoja tuo metu atostogavo)ir atnešė receptus.Padejo ant stalo.Išeidama tarė"nusipirkite raminamujų.Jums jų reikės labai daug.Nei vieno paguodžiančio žodžio...Paskui dar atėjo seselė.Padėjusi ant stalo vaistus tepasakė"išgerkite"Ir iš jos jokios užuojautos.Aš išėjau pirkti vaistų.Visą kelia raudojau balsu.Praeiviai atsisukdavo i mane.Vaistinėje ten buve žmonės ėmė klausinėti,kas atsitiko Mano dukrelė miršta.Jei tik 13.Vaistininkė davė tablete,viena motris davė atsigerti.Nusipirkusi vaistus bėgau atgal.Atrodė,kad tie raminamieji išgelbės mano Saulyte.Parbėgusi pamačiau Linutę besišypsančia.Ji ėmė mane raminti"Mamyte neverk,man viskas bus gerai,tiek iškentėjau,iškentėsiu ir dabar."Deja...Visą tai vyko penktadienį.Daugiau,nei šeštadienį,nei sekmadienį niekas pas mus nei viena sesutė,nei gydytoja neužėjo.Tarsi mūsų nebuvo,tarsi tuščia palata buvo.Niekas nepaklausė kaip mes jaučiames,ar nieko mums nereikia.Vienintelės guodėjos buvo Edita,draugė Virginija,bei Linutės tėvelio puseserė Danutė.Pirmadienį sugrįžo gydytoja.Ir jos prašiau maldavau ką nors daryti.bandyti gydyti,tačiau buvo kategoriškas NE.Aš buvau tarsi padalyta i dvi dalis.Viena sakė:kova pralaimėta.leisk Linutei ramiai nugyventi,kieik jai dar liko.Kita šaukte šaukė:dar,dar kartą bandyk turi pasisekti,Linutė turi pagyti,kovok.turi įvykti stebuklas.Aš tikėjau,kad įvyks stebuklas...Aš suprantu,kad onkologiniame mirtys dažnas įvykis,bet nejaugi,taip sunku prieiti ir apkabinti.Jei nėra žodžiu,tai jau bent apkabinti.Per tas paskutines dienas praleistas onkologiniame iš personalo niekas nepriėjo,nepaguodė,neapkabino.Tarsi mūsų nebuvo.Tarsi nebūtų tokio dalyko,kaip Žmogiškumas...Aš kaltinu save,kad per mažai padariau kad išgelbėčiau Linutę.Jei būčiau daugiau reikalavisi,netilėjusi,kaip pelytė po šluota galbūt būtų viskas kitaip.Galbūt...

[Tautvilė]

Daina, aš suprantu, kad turbūt niekada nesurasiu žodžių, kurie nuramintų...


Bet leiskite Jus apkabinti ir būti kartu. Visados.


Be proto ilgiuosi mažosios Draugės. Mūsų Šypsenelės...

[Jūratė-Reniaus mama]

Daina, net baisu skaityt tavo laiska. Baisu, kad tai yra tikrove...Kartais man atrode, kad tam skyriuj ne zmones, o robotai...Zinoma, ne visos gydytojos tokios, bet jau kam kuri pakliuvo...Zinau, koks siubingas jausmas negalet nieko pakeist- padarytum bet ka, savo gyvenima atiduotum, o sirdis plysta is skausmo, po palata pirmyn atgal vaikstai, bet gali klykt,gali gyva i zeme uzsikast-negali nieko kontroliuot. Zinau, mus visad lydes kaltes jausmas, kad nepadarem visko, ka galejom. Ir tegu visi kartos, kad buvom geros mamos, kad padarem viska, mes vistiek taip jausimes. Nes tai buvo musu vaikai, musu gyvenimai. Ir kazkokiu budu turim gyvent toliau...