Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Onute]

Aciu Lina (is toli) uz atsakyma.
Savanoriska veikla panorau uzsiimti jau pries du metus. Tada isejau i atsarga, atsirado laisvo laiko. O gal ir del to, kad tarnavau savanoriu pajegose,o ir dabar esu karys savanoris. Ir cia ne vien tik pavadinimuose sutapimas..Tad kreipiausi tuomet i Savanoriu Centra (www.savanoris.lt).
Gavau grazu atsakyma, taciau nieko konkretaus nepasiule. Rase, kad daugiausia bendrauja su jaunias zmonemis, kurie siunciami savanoriskam darbui i uzsieni, bet pagalvos ir apie tokius, kaip as ir ras ka pasiulyti. Prenumeruoju ju naujienas per elektronini pasta. Gaunu zinuciu su kvietimais i ivairas paskaitas, konferencijas, projektu konkursus ir t.t. Zodziu, nieko konkretaus...Per du metus taip ir nesulaukiau jokiu pasiulymu, niekam mano pagalbos neprireike. Toks ispudis, kad visa tai daugiau kazkokia reklama, negu reali pagalba, kurios (as isitikinusi) labai reikia daugeliui Lietuvoje gyvenanciu zmoniu. Pakui per interneta pradejau ieskoti visokiu fondu....ir pasimeciau toje juroje neaiskiu pavadinimu, kai dazniausiai nebuna aisku nei kuo jie uzsiima, nei ar isvis ka nors daro.
Netrukus A.Matelis pristate mums savo nauja kurini...Ispudis buvo didziulis, jau apsisprendziau ko noresiu...Tada is visu panasiu paramos fondu issirinkau Rugute. Tinklapis paliko kazkoki silta, labai realu ir konkretu jausma, nors prisijungti ir kazkuo prisideti.
Tada kazkodel isivaizdavau, kad daug laiko praleisiu su ligoniukias. Dabar jau nesu isitikinusi, ar sugebeciau..Nes nesu susidurusi su sia liga, su zmonemis ar arimaisiais, kurie ja butu sirge. Todel nemanau, kad viskas taip paprasta... Na, as jums prisipazinsiu...padariau viena nuodeme. Buvau nuvaziavusi i Santariskes per Kaledas..tiesiog patikrinti save, kaip jausiuos tenai.. Ir anksciau daznai is toli matydavau ta pastata, kur gydomi vaikai. Jis man atrode kaip kazkokia ypatinga Tvirtove, su savo didingumu ir energetika...Tuomet islinkau kartu su kitais lankytojais i koridoriu treciame aukste. Ir maloniai nustebau, kad niekas manes ten negasdino. Atvirksciai, buvo jauku, grazu ir ramu, kaip namie. Tik jungianciame koridoriuje labai salta, matyt nekurena tenai. Greit isejau, nes visgi jauciausi isibrovele. Tai va, galit dabar mane barti....
Del tam tikru priezasciu kraujo donoru as ko gero negalesiu buti (nors dar reikia pasitarti su medikais). Tai galeciau pagelbet ir kokiai mamytei, iskankintai bemiegiu naktu. Gal nuvezt kur apsipirkti, ar atvezti maisto.Galiu pasiulyti ir karsta vonia su aromatiniu aliejum namie ( nezinau, kokie ten patogumai slaugantiems). Kai nedirbu, galeciau atvaziuot ir dienos metu.
Kas liecia masinius renginius kaip Draugu Sala...noreciau, aisku dalyvaut ir padet. Bet esu gana uzdaro budo zmogus ir man nelabai sekasi tokie renginiai.
Dabar kasdien skaitau foruma, seku naujienas, pergyvenu kartu su jumis, dziaugiuosi kiekvienu ligoniuku pagerejimu. Ir liudziu del netekties..
Oi, kazko as cia per daug isikalbejau
_________________
sparnai3@gmail.com
8 687 51597

[MagicGirl]

Aš taip pat labai noriu prisijungti prie komandos draugų, lankančių vaikučius... mano širdelė visada su jumis, bet norisi ir realesnės veiklos... tik truputėlį nejauku, kai nieko nepažįstu ir dar bėdutė ta, kad esu iš Kauno... bet kaip tik ateinantį ketvirtadienį ir penktadienį būsiu Vilniuje... gal būtų galima susitikti arbatėlės išgerti, kad vėliau drąsiau pas vaikučius ir į "Draugų salą" važiuoti būtų?..

Ir dar norėjau paklausti, yra vaikučių, globojamų "Rugutės" Kaune?..
_________________
Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir visur ieško naudos, negali būti laimingas... Nori gyventi sau, gyvenk kitiems...

[Alexandra]

[Linas_V]

Beveik viską parašė abi Linos.

„Draugų sala“ yra didelis renginys, prieš kurį yra daug ir įvairių darbų. O kadangi darbų yra įvairių, tai visiems turėtų tikti, kadangi daug - visiems užtekti. Svarbu, kad būtų noro. O ir be „Draugų salos“ yra didesnių ir mažesnių darbų, apie juos visiems rašiau, kurie rašė į savanoriai@rugute.lt. Atminkite - ir maži darbai yra dideli.
„Savanorių kampelis“ kol kas yra tuščias. Pirmyn - siūlykit savo idėjas, kaip jį užpildyti (rašykite savanorių el.pašto adresu).

Visiškai suprantama, kad kraujo duoti gali ne kiekvienas. Tačiau kiekvienas gali aktyviai skatinti šią veiklą.
Turime skyrelį Aferezinių trombocitų ir kraujo donorų sąrašas. Tegul daugiau žmonių apie jį sužino.
Kartais imame vieni kitus už rankų ir Eime duoti kraujo.

O ir atstumas yra menka bėda - sėdi į autobusą ir važiuoji kad ir į kitą Lietuvos galą...

Kaip Lina rašė, artimiausiu metu (tikriausiai kitą savaitę) pasiūlysime susitikti visiems, kurie mūsų nepažįsta, nori prisijungti. Tada pakalbėsime daugiau.

[shpokas]

Susitikimo idėja man patinka, nes aš kaip ir Onutė (ir daugelis kitų) noro padėti ir kažką nuveikti turiu, tačiau kolkas jaučiuosi labai nedrąsiai, nes jus, savanoriai, ir mažuosius kovotojus pažįstu tik iš forumo žinučių. Manau, kad susitikimas galėtų būti pirmasis žingsnis, kuris padėtų netik virtualiai įsilieti į Rugutės šeimą.

[Dar viena Lina]

Be abejo, prieš einant pas vaikus svarbu ir sau užduoti klausimą, ar AŠ pajėgsiu bendrauti, ar AŠ ten jausiuosi gerai ir t.t., tačiau žymiai žymiai svarbesnis klausimas turėtų būti: „O kaip VAIKAI, kaip jų ARTIMIEJI jausis su manimi?“ Mes, nepaliesti ligos, esam lyg kokia nematoma linija atskirti nuo tų, kurie susidūrė su žnypliuotuoju. Ir nors ir geriausių norų vedami, niekuomet iki galo nesuprasim ką jaučia, ką išgyvena tie, kurie yra kitoje linijos pusėje. Ir į jų gyvenimus brautis neturim jokios teisės. Tik patys ligoniukai, tik jų mamos gali nuspręsti, kiek arti prisileis vieną ar kitą žmogų. Tad ne savanoriai, net ne Edita paskirsto „globojamus“ vaikus. Na ir pats žodis „globa“ man asocijuojasi su kažkuo silpnu ir bejėgiu. O šie vaikai dvasios stiprybe lenkia kiekvieną iš mūsų. Nežinau, ar kam iš jų apskritai reikia globos.
Mums reikia tiesiog būti atviromis širdelėmis, stengtis iš visų jėgų, kiek tik galime, skleisti šilumą, džiuginti, melstis, tikėti, mylėti ir svarbiausia tai daryti neįkyriai ir nuoširdžiai.
Dabar, nuo pamąstymų, prie darbų. Ojei, kiek jų daug. O para, nelaboji, tik 24 valandas turi. Onute, nepergyvenkit, kad jūsų kraujas netinka. Saviškio man irgi kelintą kartą iš eilės nepavyksta įsiūlyti. Tačiau neabejoju, kad turite daugybę draugų, giminių ir pažįstamų (o jei ir nepažįstat, puiki proga naujų pažinčių paieškoti, ar ne?). Surinkit žmogučių, galinčių duoti kraujo, kompaniją, paimkit už rankos, padrąsinkit, paaiškinkit viso to reikalingumą, nueikite su jais kartu. Tikiu, kad susidorosit. Dar, dėl „Draugų salos“. Draugų sala – tai ne tik pats renginys. Dalyvauti tikrai nėra privaloma. Bet iki pačios šventės – dar ilgas pasiruošimo kelias. Galbūt jums kiltų kokių minčių, kas galėtų pradžiuginti vaikus? Teikit savo pasiūlymus, mes jų labai laukiame!!!

[Tautvilė]

Aš labai džiaugiuosi, kad yra tiek norinčių prisidėti prie „Rugutės“ palaikymo komandos. Kaip sako Edita – gera, kad žmonės nebetyli, kad išdrįsta parašyti, kad išreiškia norą prisijungti, būti kartu.
Iš tiesų beveik viską parašė Linas ir abi Linos. Kaip kažkada man sakė Edita, ilgainiui čia lieka tik tie žmonės, kurie jaučia širdimi, o ne tie, kuriems patinka pati idėja. Tikrai nemanau, kad bus taip, kad mes jus paimsime ir nuvesime pas vaikus, kad mes sakysime, kad darykite tą ar aną. Visada bus svarbiausia tai, ką jūs jaučiate, kad norite daryti ir kam rodote iniciatyvą.
„Rugutėje“ yra žmonių, kurie labai ilgą laiką, ją atradę, tiesiog tyliai skaitė forumą. Ir, kuriems, kaip rašė Alexandra, atrodė, kad jau neakivaizdžiai pažįsta visas šeimas, žino jų istorijas. Bet... žinojo ir palaikė tyliai, kol pajautė, kad nebegali tylėti.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūs visi esate tie, kurie jau nebegali tylėti, kurie ne tik seka faktus, kaip kam sekasi, bet ir savo širdutėse jaučia, kad tikrai negali būti be „Rugutės“. Nes jei to nejaučiate, nemanau, kad bus paprasta ir lengva čia būti.

O šiaip suderinus laiką, labai lauksiu mūsų visų susitikimo, nes labai norėčiau, kad Editos ir mūsų visų noras turėti didelę ir tikrą, mylinčią, jaučiančią šimtaprocentinę atsakomybę palaikymo komandą ir toliau pildytųsi su kaupu.

[Lina (iš toli)]

[Alexandra]

[Lina (iš toli)]

Oi, gedytis tai tikrai nereikia Uztat dabar sirdeleje zinote, kad kita karta tikrai prieisit, juk taip?

[rutene]

[Alexandra]

[Edita]

[Alexandra]

Edita, labai malonu skaityti jusu siltus zodzius.
Be abejo kita karta taip nepasielgsiu, nepraeisiu pro princese ir pro kitus.

[rutene]