Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Sagne]

"Vienas iš pirmučiausių dalykų, nutinkantis žmonėms, kurie atsitolina nuo Dievo, yra tai, kad tie žmonės nesišypso. Galbūt jie gali garsiai kvatotis, sąmojingai pašiepti kitą… bet jiems trūksta šypsenos! Tik viltis dovanoja šypseną: tai šypsena viliantis rasti Dievą. <...>
Kai esame vaiko akivaizdoje, nors turime daug problemų ir sunkumų, mes šypsomės, nes prieš save matome viltį: vaikas yra viltis! Šitaip turime gyvenime įžvelgti vilties kelią, leidžiantį mums rasti Dievą – Dievą, dėl mūsų tapusį Kūdikiu. Jis privers mus šypsotis, jis duos mums viską!"
Bernardinai.lt

[Sagne]

"Blogis amžinai netriumfuos, kančia turi pabaigą. Neviltis įveikta, nes Dievas yra tarp mūsų."

Popiežius Pranciškus

[Sagne]

"Vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia pasitenkinime savimi, kas jaučiasi, kad jo gyvenimas sutvarkytas. Priešingai, viltį turi tie, kurie kasdien išgyvena bandymus, netikrumą ir savo silpnybę. Tie mūsų broliai duoda mums gražiausius, stipriausius liudijimus, nes jie išlieka pasitikėdami Viešpačiu, žinodami, kad virš liūdesio, suspaudimo ir mirties neišvengiamybės paskutinis žodis priklauso Jam, ir tai bus gailestingumo, gyvybės ir ramybės žodis. "
Popiežius Pranciškus

[Sagne]

"Brangūs broliai ir seserys, niekuomet nekelkime Dievui sąlygų, leiskime vilčiai įveikti mūsų baimes. Pasitikėti Dievu reiškia įsitraukti į jo planus nieko netrokštant, sutinkant, kad jo išgelbėjimas ir pagalba gali ateiti tokiu būdu, kuris skiriasi nuo mūsų lūkesčių.

Prašome Viešpaties gyvenimo, sveikatos, meilės, laimės; tai teisinga, tačiau drauge reikia įsisąmoninti, jog Dievas gali gyvenimą išgauti ir iš mirties, galima patirti ramybę taip pat ligoje ir galima rasti paguodą vienatvėje, o palaiminimą – raudoje.

Ne mums mokyti Dievą, ką jam daryti, ko mums reikia. Jis geriau už mus tai žino, ir turime juo pasitikėti, nes jo keliai ir mintys skiriasi nuo mūsiškių."
Popiežius Pranciškus

[Sagne]

Randai gyja... tas tiesa... jie kaip smėlyje įspausta pėda, kurią pamažu plauna bangos... jau 10 banga užliejo šiandien sielos randą... ir kur bebūtum, namie ar pasaulio pakraštyj, gali neskaičiuoti nei dienos, nei valandos, bet ateina ta akimirka ir supranti, kad ta rauda, kuri tą naktį išsiveržė kaip vulkanas, kiekvienais metais sugrįš, lygiai tą dieną, kai išgirdau Jos paskutinį atodūsį...
Mano mielas vaike, Dominyka, kaip aš tavęs ilgiuosi...

[Sagne]

Keisti tie angelų gimtadieniai... Uždegi žvakutę, tik ne ant torto... Ir galvoj netelpa mintis, kad ji būtų šiandien jau 15-kos...

[Sagne]

Perskaičiau praeitais metais rašytą žinutę ir supratau, kad pridurti neturiu ką... ir nors metai bėga, jausmas - toks pats... Dar prieš kelias dienas nesupratau ko aš tokia suirzus, nervinga, viskas kliūva... vakar žvilgtelėjus į kalendorių supratau - nerami širdis, kaip tądien... ir visada taip, artėjant liepos 16 d. protą gali užimti veikla, kelionėmis, įspūdžiais, darbais, bet širdis išduos, kad ši diena bus visą gyvenimą skausmingiausia mano gyvenime...

Ilgiuosi tavęs, Dominiuk, ir tėčio... labai labai...

[JustinaB]

Miela Agne,

Dažnai grįžtu į šį forumą paskaityti Dominykos istorijos... Imu pastebėti, kad skaitau šią temą, kai jaučiuosi pasimetusi, pametusi save, ,,užsisukusi" nereikšmingose problemose ir kasdienybėje, kai vadžias per daug atiduodu nerimui dėl rytojaus ir savęs gailėjimui... Jūsų mintys, pasidalinimai apie sielos skausmą ir džiaugsmą, Jūsų neišsemiama meilė Dominykai, dvasios stiprybė ir Tikėjimas Dievo valia išsyk sugrąžina man į širdį šilumą, meilę, primena svarbiausias gyvenimo vertybes ir tai, kad Jis žino, kas man suplanuota, turiu pasitikėti Juo ir leistis vedama...
Artėjant Dominykutės gimimo dienai, negaliu negalvoti apie jausmą, kuris apsilankė viduje būnant prie Jos kapelio prieš porą metų. Ramybė... Viduje buvo labai ramu ir gera. Būnant ten, jaučiau labai daug Meilės... Širdis savaime šaukiasi greitu metu vėl Ją aplankyti.
Ačiū Jums, Agne, kad esate. Ačiū, kad vis pasidalinate savo vidumi su mumis, tyliaisiais ir netyliaisiais skaitytojais.

Apkabinu,

Justina

[Sagne]

Aš taip ir nebaigiau rašyti Dominykos istorijos. Tuo metu tiesiog nebegalėjau, per sunku buvo... paskui kartas nuo karto pagalvodavau apie tai, bet ir vėl nekilo ranka... Pamenu, kad Edita pasakė: "kai širdis leis..." Tik nežinau kada tai nutiks, o jau ir prisiminimus smėlis užnešė... žinau tiksliai, po kokios netikėtos terapijos aš ją paleidau iš savo maldų, gal būt galutinai... ir tai nutiko palyginus neseniai, prieš kokius porą metų... visai netikėtu būdu ir laiku... kaip viskas, kas vyksta yra reikalinga, tikriausiai, tik vis tiek, atrodo kai ko galėjo juk ir nebūti... negi šiandien būčiau kitoks žmogus, jei būčiau išgyvenus tokios pamokos?... Kai vienas kunigas sakė: "Visi atsakymai bus TEN..."

Keisti gi tie Angelų gimtadieniai, niekas jų neskaičiuoja čia, žemėje, na gal tik tie, kurie bando įsivaizduoti kaip būtų, jeigu būtų... o ji šiandien būtų 16 - metė. Sunkiai suvokiama mano galvelėj šita mintis Tik žinau, kad ji ten ne viena, dabar ten du brangiausi mano žmonės, ir šventai tikiu, kad kartu su dieduku Dominyka yra dangiškai laiminga...

[Sagne]

[Sagne]

Kaip tyloje aidi garsas, taip kasmet šią dieną iš praeities ataidi begalinis skausmas... Prieš 12 metų tai buvo siaubingiausia diena mano gyvenime, o dabar kasmet ji sugrįžta skausmu veriančiais prisiminimais... Gali būti pametęs dienos skaičius keliaudamas, atostogaudamas ar dirbdamas, viskas išbandyta, bet visada liepos 16 diena ateina ir užplūsta nenusakomas jausmas, kai nerandi vietos šioj žemėj, nes tai diena, kai savo vaiką sugrąžinai Dievui... diena, kai didžiausią Dovaną turėjai paleisti iš rankų...

Neseniai gavau pasiūlymą išleisti knygą, atsiminimų apie Dominyką knygą... Nesu nė iš tolo panaši į rašinėlių rašytoją, o juolabiau knygos, bet pasidalinus šia mintimi, gavau tokį palaikymą ir skatinimą, kad tikrai susimąsčiau. O jei tai būtų atsiminimų knygą, vienos mergaitės istorija, kuri galėtų keisti, įkvėpti kitus... tuomet ji liktų gyva ne tik mūsų širdyse, bet ir knygos puslapiuose...

Štai tokia trapi idėja... gal svajonė... tik net neįsivaizduoju nuo ko pradėti, kas galėtų padėti ir iš viso kaip tai daroma... bet gal kada nors... tai taps tikra...

[ugnele]

Miela Agne, jau n-taji karta griztu i Dominykos istorija. Pagaliau pribrendau parasyti.
Tos mielos, spindincios akutes. Ta nuosirdi sypsena... pagalvoju ir jauciu. Kazkur cia, visai salia. Ji yra ir bus, kol ja prisimena. Labai noriu susipazinti. Vaziuosiu, ieskosiu. Viliuosi, kad Dominyka parodys kelia.
Tikiuosi Jus laikotes gerai. Aciu, kad dalinates.

[Sagne]