Deividas

2006 m. vasara
Tikriausiai situacija nepasikeitė nuo paskutinio mūsų laiško. Nuo praėjusių metų spalio mėnesio gydomės Kauno akademinėse klinikose. Kadangi naviko išoperuoti negalima, Deividui taikoma chemoterapija. Keturias savaites būname namie, po to kas savaitę keturis kartus važiuojame į Kauną. Dar neįpusėjome gydymo.

Per tą laiką buvo visko. Deividas baigė 8-tą klasę. Kai turėdavo jėgų, Deividas lankė mokyklą, kai blogai jautėsi, mokytojai ateidavo į namus. Dabar vasaros atostogos, tai Deividukas atostogauja. Jo dienotvarkė tokia: iki valios išsimiega, atsikėlęs pavalgo,  tuomet žaidžia kompiuteriu, vėl pavalgo, žiūri televizorių, vėl kompiuteris, jei nori, ir vėl į lovą.

Nesenai buvo pablogėjusi sveikata, tai dvi savaites praleidome gulėdami ligoninėje Kaune, kol atėjo laikas chemoterapijai. Susilašinome chemiją ir grįžome namo. Šį trečiadienį vėl bus taikoma chemija. Be šios chemijos, laukia dar du chemoterapijos kursai, kurie bus taikomi kas savaitę. Po to mūsų laukia trijų savaičių pertrauka. Rugpjūčio pabaigoje vyksime į Vilnių genetiniams tyrimams. Greitai prasidės ir mokykla. Tikiuosi, kad išėjimas iš namų ir susitikimas su draugais prablaškys Deividą.

Aš žinau, kad jis svajoja apie naują mobilųjį telefoną ar nešiojamą kompiuterį. Tačiau šie daiktai mums sunkiai įperkami. Gal kada nors galėsime išpildyti jo svajonę. Mažylio Aleksiuko netektis buvo didelis smūgis Deividui. Labai skaudžiai tai išgyvena. Net neleidžia apie jį kalbėti. Kartais norėčiau perskaityti Deivido mintis ir sužinoti apie tai, ką jis galvoja. Kartais yra nuliūdęs, tačiau nenori išsipasakoti. Nepaisant to, kad mama šalia, mintyse klaidžioja kažkur kitur. Dar kartą atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau. Yra žmonių, kurie skausmą slepia savyje ir nenori su niekuo juo pasidalinti. Aš esu būtent toks žmogus – problemas stengiuosi spręsti pati. Ir nors kartais tai padaryti būna be galo sunku, nenoriu kitiems užkrauti savo bėdų.