Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Svečias]

as gal ir ne i tema,bet gal atsirastu mamyciu kurios gulejo nuo 2001m,kauno vaiku onkologinem skyriui ten gulejo mano sesute,dazniausei ji budavo su raudona ar melina skarele,ji labai graziai pasakodavo apie vaikuciuis kurie gydesi tenai,ja priziuredavo mociute arba mama,

[vilmux]

Edita, Širdele, nežinojau į kokį skyrelį pasisakyti, todėl rašau čia...
Edituk, labai užjaučiu tave dėl Aleksiuko netekties... Žinau, kad danguje sužibo dar viena žvaigždelė, tačiau čia žemėje, ji užgeso... Kažkodėl galvoju, kad Tau netekti Aleksiuko (žinoma ir Juliaus, ir Mantuko...), tai dar kartą netekti savo dukrytės...
Nesupyk, mieloji, jei šie žodžiai skaudina Tave...
Tik norėjau palinkėti stiprybės einant pasirinktu keliu, nepalūžti ir toliau skleisti viltį, tikėjimą, pagalbą...
Stiprybės mieloji...
_________________
Visi mes esame angelai vienu sparnu, norėdami skristi, privalome apsikabinti...

[Edita]

[Jurgita]

Nesinori tiketi tuo Dievu, kuris siuncia tokia kancia, bet norisi tiketi tuo Dievu, kuris globos jusu mazulius, iki jusu susitikimo. O kitaip buti negali, nes per stiprus rysys motinai ir vaikui duotas, kad jis galetu kada nors nutrukti. Negaliu net suvokti, kaip jus isgyvenate tustuma ir beprasmybe. Kaip jus randate jegu prasme izvelgti naujuose dalykuose...Tuo paciu suvokiu, kad nuo tokio skausmo neapdraustas nei vienas zmogus, nei viena mama...Atradus si puslapi visi mazuciai ir ju mamos nuolat mano sirdyje. Isejus Aleksiukui jau antra nakti ji sapnuoju, nuolat galvoju apie Inga, Aida, Reniaus mama...Zaviuosi Edita, nes jos parama yra begaline. Galimybe diskutuoti, issikalbeti, pasidalinti skausmu neismatuojama niekuo, jau nekalbant apie realia pagalba. Sveikiesiems - tai kita gyvenimo puse, naujas vertybiu pervertinimas. Nes is tiesu atrodo, kad tera Lietuvoj vienas kitas ligoniukas, apie kuri aprodo TV laida, kad jie visada randa pagalba. Pasirodo taip nera, serga daug vaikuciu, daug ju iseina, o iseidami dar kencia beprotiskas kancias.
Na tiesiog zmogus is tiesu yra stebuklas, ir stebuklas, ka jis sugeba iskesti, kaip moka atsitiesti, vel gyventi. Zaviuosi jumis mamytes. Esu nustebinta tokio silto, optimistisko, grazaus jusu bendravimo, palaikymo...
Melsiuos, kad jums uztektu jegu kovoti su likimu bei gyventi toliau.

[Skaitytoja]

viskas,ką perskaičiau,ką pamačiau,privertė išlieti kalnus ašarų,bet kartu ir įkvėpė,susimąsčiau...kokios smulkios atrodo mano problemos!
palaikau visus,kurie dar kovoja,pasimeldžiu ir už tuos,kurie jau žvelgia nuo debesų,ir už tuos,kurie ryžtingai stovi ant žemės.

[mama Rita]

Sėdžiu ir nežinau nuo ko pradėti.
Nebeturiu savojo pagranduko. Mes nesirgom navikinėmis ligomis. Diagnozė: kriptogeninė cirozė, hepatopulmoninis sindromas, plius kalnas lydinčių ligų... Nuosprendis: reikalinga kepenų transplantacija. Po pirmojo šoko sekė antrasis, kai pradėjusi melstis supratau kad turiu prašyti kažkieno mirties kad sūnus gautu antrąjį šansą. Apsipratom, gyvenom ir laukėm donoro. ir skausmingai jutau kaip tiksi mūsų laikrodis primindamas kad lieka vis mažiau ir mažiau laiko. Staiga prasidėjo vidinis kraujo išsiliejimas šalia kairiojo inksto, skausmai, sepsis, plaučių uždegimas,... Penkios savaitės nežinios, kiekvieną dieną tas pats atsakymas: stabiliai sunki padėtis. Plaučiai ventiliuojami įvedus vamzdelį pro burną, vėliau per nosį, po poros savaičių - trachiostomija. Tai kažkas baisaus kai žiūri į skausmo pilnas vaiko akis ir nieko negali jam padėti. Vėliau sekė apakimas kairiąja akim. Apimdavo bejėgiškumo jausmas, norėjosi rėkt, kažką sudaužyt...
Išmokau melstis prašydama kad tegul viskas būna taip kaip turi būt, kaip numatyta iš aukščiau. Kartais galvodavau kad tai bausmė man už tai kad visą laiką nekenčiau alkoholikų, juos smerkdavau. Susitvardyti padeda dar du sūnūs (jie seka kiekvieną mano mimiką, gestą). Nepalieka ilgesniam laikui vienos. Nes likusi viena turbūt raudočiau ir raudočiau...
Kartais pagalvoju kad gal aš per mažai tikėjau stebūklu kad manasis Justukas pasveiks. Jis išėjo vos vos sulaukęs 15 gimtadienio.
Kodėl aludėse kas dien būriai maukia alų ir jokių cirozių, o čia nespėjęs net stikliuko pakelt turėjo išeit dėl tokios ligos? Žinau, niekas man neatsakys. Raminuos, kad ten, danguj jam gera, jam neskauda, jis mylimas,... Sūnums sakiau kad dabar mes be galo turtingi - mes turim savo angeliuką... Tačiau širdis ir akys nuolatos užlkiūva už tuščios lovos, tuščio kambario,...
Dieve padėk mums.
:)mama Rita

[inga]

Puikiausia suprantu Jūsų jausmus, bet negaliu sumažinti Jūsų skausmo... Aleksas išėjo prieš 2 mėnesius... Taip neseniai, o kartu taip ilgai jo jau nebeturiu. Kartais be galo liūdna, ir savaime byra ašaros. Širdyje suprantu, kad gal jam ten, kitur, geriau, nieko nebeskauda, kad taip buvo skirta likimo. Tik tas likimas jam leido pasidžiaugti tik 8 mėnesiukais pilnaverčio gyvenimo, o 1,5 metų buvo kova, skausmas, kančia. Susitaikyti su tuo negaliu. Bent kol kas negaliu... Jaučiu širdyje begalinę tuštumą ir liūdesį.
Taip, turiu dar vieną sūnų ir vyrą. Bet tai ne tas pats. Tiek laiko buvome VISI KETURI, vientisas branduolys, o dabar tas branduoliukas tarsi suskilo ir nebenori sulipti, kad ir kaip stengiamės. Liūdniausia būna, kai pasilieku viena (nes kol kas nesuradau darbo, kuris galbūt padėtų atitrūkti nuo skausmingų minčių, nes tam neturėčiau laiko), ir naktį... Nes naktis tokia tamsi ir ilga, ir tiek minčių tada kirba galvoje... Ir sunku užmigti.
Liūdna. Bet esu stipri ir turiu nugalėti savo skausmą. Turiu gyventi dėl savo sūnaus, vyro, dėl likimo draugų, kuriuos kartais reikia įkvėpti kovoti ir nugalėti, dėl visų Jūsų. Galų gale Aleksas gyvas tol, kol jį kas nors prisimena. O jūsų dėka jį prisimena daug kas. Ačiū.
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Svečias]

Neturiu as tokios karcios patirties kaip jusu, bet vien tik skaitant sias eilutes asaros bega ir sustoti negaliu. Zinau Ingute, kad tu stipri, zinau, kad tu nugalesi skausma tik ar asaras galima nugaleti? Jei sustabdysi jas jos kaupsis viduje ir zmogus paprasciausiai paskesta savyje. O Aleksiuka prisimenu labai daznai vis stveriu rageli ir norisi skambinti ar galiu jus aplankyti. Deja... As labai noreciau aplankyti Pijuka, bet dar nedrystu pamatyti jusu palata o ten nerasti jusu. Gal but as esu per silpnas zmogus bet dar negaliu, tiesiog nesugebu perlipti per save. Aleksiukas visada bus gyvas nes bent jau as kol gyva busiu jo nepamirsiu, jo ir visu jusu.
labai pasilgau ir labai jus myliu.

[ema]

atleiskit pamirsau prisiregistruoti svecias tai as

[inga]

Ema, tu žinai, kad aš visada laukiu draugų skambučių. Tad kai tik nori skambinti, čiupk ragelį ir negalvok! Pagalvosi paskui.
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"Nemanyk, kad palūžau. O, ne.
Tas mažas savęs išdavimas,
Kelios ašaros akyse
Ir veidu tekantis grimas
Tai tik skausmo šešėlis trapus
Ir praėjusio griausmo aidas.
Ašaras vėjas išpūs
Ir išglostys kasas palaidas.
Išsivedęs ilgai negražins
Vis ieškodamas kelio į nežinią,
O paskui viltimis padabins
Kankintą ir niekintą sąžinę.
Šokinėdamas griovio krantais
Pabandys sugražinti į pradžią
Ir uždengs suadytais tinklais
Sielvarto gelmę skradžią.
Galiausiai namo parves,
Nupūtęs dulkes nuo tako.
Nemanyk, nepalaužei manęs.
Dar šįkart manęs užteko."

(Eglė)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[ema]

Tu tikra saunuole. Mylim tave tu tiesiog kelrode zvaigzde. savo stiprybe ir meile.

[julytė]

Vakar palaidojau savo sūnelį............Tuštuma, skausmas.......Beveik 1.5 metų kovojome su klastinga neuroblastoma, kuri pasirodė stipresnė už mūsų maldas, viltį.....Dieve, kodėl taip yra?

[Edita]

[jurgelis]

Labai skaudu ... Aš labai gerai prisimenu jus .Sunku ir rasti ką parašyti ... Tiesiog apkabiname... Didelė užuojauta visai šeimai.