 |
Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas
|
| Rodyti ankstesnę temą :: Rodyti sekančią temą |
| Autorius |
Pranešimas |
Edita
Prisijungė: 2005 01 03
Pranešimai: 1635
Miestas: Vilnius
|
 Parašytas: 02 Pen. 04,2005 2:19 pm Rašyti temą: Netekties skausmas |
 |
|
Vaivušiuko mama, svečių knygoje, klausė, kaip mes, kitos mamos, netekusios savo vaikų, išgyvename skausmą.
Visi žinome posakį Laikas gydo žaizdas. Taip, laikas slenka, tačiau negaliu pasakyti, kad skausmas, ilgesys mažėja. Matyt, dar ne tas laikas... Dešimtis kartų per dieną pagalvoju apie ją. O kiekvieną vakarą, padėjusi galvą ant pagalvės, vėl ir vėl klaidžioju prisiminimais. Nežinau, koks turėtų būti nuovargis, kad bumpt ir užmigčiau, kad negalvočiau, nekaltinčiau savęs ...
Vakar pirmą kartą pravirkau kavinėje, padavėjui prie kavos atnešus dvi mažas, Rugutės mėgstamiausias boružytes...
O jei iš pradžių, tai palaidoję Rugilę, stengėmės skausmą tarsi prisijaukinti. Kasdien lietėmės prie prisiminimų, prie nuotraukų, prie video juostų. Surinkome visus žaislus, rūbelius iš Vilniaus, Panevėžio namų ir sudėjome mano tėvų namuose. Dabar, ten Rugutės kambarys... Gal todėl, kad neturime daugiau vaikų, žiauriai trūksta jos tuomet, kai pagaunu save norinčią pasakyti: Pažiūrėk, koks purus sniegas? ... Eime, pastatykime senį besmegenį... Nusipirkime knygelę... Prasidėjo Gustavo enciklopedija... ir t.t. Kai esu darbe, žiūriu į vaikus ir galvoju: Kažin, kokia ji būtų dabar... Stengiuosi, kuo daugiau dirbti, kad tik neliktų laiko įkyrioms mintims. Tačiau man tai nepadeda...
Šiandien man jos dar labai labai trūksta...
_________________
Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame. R. V. Emersonas |
|
| Atgal į viršų |
|
 |
Svečias
|
| Parašytas: 02 Pen. 04,2005 10:30 pm Rašyti temą: |
|
|
As tik galiu numanyti Jusu jausmus,Jusu skausma.Juk tiek nedaug laiko praejo...
Kai suradau Rugiles puslapi,negalejau likti abejinga,vis vartydavau nuotraukytes,negaledama patiketi,kad mazules jau nebera!!!Suprantama,tai reikia isgyventi,kito kelio nera,bet kaip susitaikyti su tuo?Laikas,laikas,laikas--visagalis laikas...O randai sieloj liks visa gyvenima.Nesuvokiamai liudna  zvelgti i tai net is sono,norisi istiesti ranka,paguosti tevelius,zodziai stringa,nes jie nenumaldys netekties skausmo.Ir dar kazkoks kaltes jausmas,kad tavo pacios vaikai yra cia ir dabar...
su meile ingrida |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Svečias
|
| Parašytas: 02 Pir. 07,2005 4:58 pm Rašyti temą: |
|
|
Miela mamyte ir visi, kenčiantys praradimo skausmą. Noriu palinkėti stiprybės, kad skausmas nenulenktų prie žemės, o nuskaidrintų Jūsų sielą.
Dievas atima, bet Jis ir duoda. Tikėkit- ir Jūsų gyvenimą įprasmins meilė...
Mama |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Tiesiog
Svečias
|
| Parašytas: 02 Kv. 10,2005 2:38 pm Rašyti temą: |
|
|
Gyven tik gerais prisiminimais.Nekaltink nieko...tiesiog ziurek i saule giedromis akimis, mylek sniega, mylek dangu...
ir zinok, kad ji visad su jumis.visad tu su ja.sirdyje.nebyliai kalbates.ir ji glosto tavo plaukus...
O kaip del kito vaikelio?Nekilo minies susilaukti?Tai dar labiau pades isgyti... |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Edita
Prisijungė: 2005 01 03
Pranešimai: 1635
Miestas: Vilnius
|
| Parašytas: 02 Pir. 14,2005 7:54 pm Rašyti temą: |
|
|
| Tiesiog rašo: |
O kaip del kito vaikelio?Nekilo minies susilaukti?Tai dar labiau pades isgyti... |
Beabejo tokia mintis kirba... Tačiau dar ne šiandien...
_________________
Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame. R. V. Emersonas |
|
| Atgal į viršų |
|
|
egle
Svečias
|
| Parašytas: 03 Pen. 04,2005 7:17 am Rašyti temą: |
|
|
Edita,radau jusu puslapi nakti.Atsibudau, negaliu uzmigti.Atsisedau prie kompo ir taip isiverkiau, kad sustoti nejo.Vis griztu prie nuotrauku kur jusu dukryte sypsosi, kur matyti jos dideles grazios akys.Ir suprantu, kad neturiu zodziu kurie paguostu, ju ir nera, nes...nera.Va ir vel bliaunu...
Edita, tikiu ir linkiu, kad ateityje kitas mazas "voveriukas" kada nors bent kazkiek sumazins sita skausma.Ir dar...stiprybes.Nuosirdziai.Egle. |
|
| Atgal į viršų |
|
|
svecias
Svečias
|
| Parašytas: 04 Pir. 25,2005 3:39 pm Rašyti temą: psichologija |
|
|
sveiki,
galbut butu naudinga paskaityti, kaip psichologai bando pazvelgti i netekti. Cia parasyta gana suprantamai, reikia ziureti truputeli zemiau, po atsakymu i klausima:
http://www.jppc.lt/draugas/view.php?klausimas=90 |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Mergaite
Svečias
|
| Parašytas: 04 Pen. 29,2005 1:18 pm Rašyti temą: |
|
|
| Is tiesu man tik 12 meti, ir as cia kazkaip netycia uzklydau....Mantuko mama, yra buvusi mano sokiu mokytoja, mes netgi su savo grupe(kadangi as buvau ten jauniausia....toj grupei) per mantuko gimtadieni susidejom po 5lt ir bent siokia tokia parama prisidejom...tai mums buvo labai dziugu...dabar paskaiciusi apie rugile as vos suvaldau asaras, nes....visa laika atrodo kad mirsta tie kurie cia galetu daug daugiau nuveikti ir padaryti...ir...man nesinorejo tiketi kad jos nebera...vien paziures nuotraukas atrodo kaip seniai butu pazystama...o jos mamos aprasymas is ties sujaudina.. noreciau rugiles tevams palinketi stiprybes, kantrybes, istvermes. Is ties, yra daug baisiu ligu, ir mazai vilties pasveikti...bet kad ir mazai, tiek gerai kad viltis is viso gyvena tarp musu. |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Svečias
|
| Parašytas: 06 Kv. 23,2005 12:32 pm Rašyti temą: Re: Netekties skausmas |
|
|
| Edita rašo: | Vaivušiuko mama, svečių knygoje, klausė, kaip mes, kitos mamos, netekusios savo vaikų, išgyvename skausmą.
Visi žinome posakį Laikas gydo žaizdas. Taip, laikas slenka, tačiau negaliu pasakyti, kad skausmas, ilgesys mažėja. Matyt, dar ne tas laikas... Dešimtis kartų per dieną pagalvoju apie ją. O kiekvieną vakarą, padėjusi galvą ant pagalvės, vėl ir vėl klaidžioju prisiminimais. Nežinau, koks turėtų būti nuovargis, kad bumpt ir užmigčiau, kad negalvočiau, nekaltinčiau savęs ...
Vakar pirmą kartą pravirkau kavinėje, padavėjui prie kavos atnešus dvi mažas, Rugutės mėgstamiausias boružytes...
O jei iš pradžių, tai palaidoję Rugilę, stengėmės skausmą tarsi prisijaukinti. Kasdien lietėmės prie prisiminimų, prie nuotraukų, prie video juostų. Surinkome visus žaislus, rūbelius iš Vilniaus, Panevėžio namų ir sudėjome mano tėvų namuose. Dabar, ten Rugutės kambarys... Gal todėl, kad neturime daugiau vaikų, žiauriai trūksta jos tuomet, kai pagaunu save norinčią pasakyti: Pažiūrėk, koks purus sniegas? ... Eime, pastatykime senį besmegenį... Nusipirkime knygelę... Prasidėjo Gustavo enciklopedija... ir t.t. Kai esu darbe, žiūriu į vaikus ir galvoju: Kažin, kokia ji būtų dabar... Stengiuosi, kuo daugiau dirbti, kad tik neliktų laiko įkyrioms mintims. Tačiau man tai nepadeda...
Šiandien man jos dar labai labai trūksta...
|
Mieloji Editele
Visu pirma labai uzjauciu. Skaiciau viska apie Rugile ir asaros upeliais bego. Tiek meiles, tiek grozio buvo esant mergaitei. Is tikruju nerandu zodziu issakyti savo jausmams. Tik galiu pasakyt, kad suprantu tave. Turiu mazaja, kuri panasaus amziaus ir labai panasi, tai vien tik pagalvojus, kad galetu kas nutikti- sirdi perveria. As turbut nebuciau tokia stipri vis atrodo, kad mirciau ta pacia diena. Esi tikrai stipri, todel linkiu tau, kad skausmas silpnetu, rastum nauju jegu tiketi....., kad viena diena pasibels nauja gyvybe, kuri atnes jums dziaugsmo ir ramybes. Tikek, kad tavo mazoji Rugile yra angeliukas, kuris viska mato, lanko tave ir saugo. Ir angeliukas bus laimingas , kai busit laimingi JUS. |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Milaniuka
Prisijungė: 2005 06 23
Pranešimai: 5
Miestas: Vilnius
|
| Parašytas: 06 Kv. 23,2005 1:17 pm Rašyti temą: |
|
|
| Cia (svecias)- Milaniuka rase |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Svečias
|
| Parašytas: 10 Sk. 02,2005 3:58 pm Rašyti temą: Re: Netekties skausmas |
|
|
| Edita rašo: | Vaivušiuko mama, svečių knygoje, klausė, kaip mes, kitos mamos, netekusios savo vaikų, išgyvename skausmą.
Visi žinome posakį Laikas gydo žaizdas. Taip, laikas slenka, tačiau negaliu pasakyti, kad skausmas, ilgesys mažėja. Matyt, dar ne tas laikas... Dešimtis kartų per dieną pagalvoju apie ją. O kiekvieną vakarą, padėjusi galvą ant pagalvės, vėl ir vėl klaidžioju prisiminimais. Nežinau, koks turėtų būti nuovargis, kad bumpt ir užmigčiau, kad negalvočiau, nekaltinčiau savęs ...
Vakar pirmą kartą pravirkau kavinėje, padavėjui prie kavos atnešus dvi mažas, Rugutės mėgstamiausias boružytes...
O jei iš pradžių, tai palaidoję Rugilę, stengėmės skausmą tarsi prisijaukinti. Kasdien lietėmės prie prisiminimų, prie nuotraukų, prie video juostų. Surinkome visus žaislus, rūbelius iš Vilniaus, Panevėžio namų ir sudėjome mano tėvų namuose. Dabar, ten Rugutės kambarys... Gal todėl, kad neturime daugiau vaikų, žiauriai trūksta jos tuomet, kai pagaunu save norinčią pasakyti: Pažiūrėk, koks purus sniegas? ... Eime, pastatykime senį besmegenį... Nusipirkime knygelę... Prasidėjo Gustavo enciklopedija... ir t.t. Kai esu darbe, žiūriu į vaikus ir galvoju: Kažin, kokia ji būtų dabar... Stengiuosi, kuo daugiau dirbti, kad tik neliktų laiko įkyrioms mintims. Tačiau man tai nepadeda...
Šiandien man jos dar labai labai trūksta...
|
Miela Edita,
jums raso Virginija. Kokiais zodziais prabilti, kad suteikciau nors lasa paguodos?Kokiais zodziais?? Paskaicius Jusu mintis, nebesulaikau asaru... Ir vis tik Jus guodziate kitus, drasinate, raminate, nekeikiate gyvenimo... Dziaugiuosi, kad yra tokiu zmoniu. zaviuosi jusu stiprybe. Aisku, kad niekada nepamirsite savo Mazutes, ir nereikia, tik trokstu, kad pamazu pamirstumete ta draskanti skausma.Bet juk turite danguje mazuti nuostabu Angeliuka... Neliudekit. |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Viltis_
Prisijungė: 2005 05 20
Pranešimai: 18
Miestas: Jonava
|
| Parašytas: 10 Tr. 19,2005 4:22 pm Rašyti temą: |
|
|
| Siandien tokia diena, nieko nera, jokiu minciu. Tokia jauciuosi tuscia,issekusi. spalio 21 bus 6 menesiai kai Kamilite-Angeliukas, o spalio 26 d. butu buve 4 metukai. Tikrai isivaizduoji galvoji:O kokia ji butu?... nepykit, negaliu rasiti. parasisiu kita diena. Kamiles Angeliuko mama Lolita |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Edita
Prisijungė: 2005 01 03
Pranešimai: 1635
Miestas: Vilnius
|
| Parašytas: 10 Tr. 19,2005 9:36 pm Rašyti temą: |
|
|
| Viltis_ rašo: | | Siandien tokia diena, nieko nera, jokiu minciu. Tokia jauciuosi tuscia,issekusi. spalio 21 bus 6 menesiai kai Kamilite-Angeliukas, o spalio 26 d. butu buve 4 metukai. Tikrai isivaizduoji galvoji:O kokia ji butu?... nepykit, negaliu rasiti. parasisiu kita diena. Kamiles Angeliuko mama Lolita |
Laikykitės Lolita, visa širdimi esu kartu su Jumis ...
Gimimo diena, Vėlinės, mirimo metinių diena yra pačios skaudžiausios dienos. Tomis dienomis jauti ypatingą skausmą, liūdesį, neviltį. Šimtus kartų per dieną iškyla klausimas: Kodėl?
Prisimenu pernai prieš Vėlines rašiau: "Artėja Vėlinės... Vėl imi jausti nejaukiu šaltumu dvelkiančius namus, pajunti vis dažniau skruostu riedančią ašarą, ieškai kitų akių, tikėdamasi pasisemti stiprybės, tačiau sutinki tokias pat, skausmo ir nevilties pilnas akis... Vėl ir vėl mintimis grįžti atgal, kai girdėdavai mažų kojyčių žingsnelius, kai mažutės rankutės švelniai liesdavo plaukus, imi beprotiškai ilgėtis žodžių: Mamyte, tėveli, aš jus labai myliu...
Vėlinės ir tuoj pat lapkričio 6 dieną - Rugutės gimimo diena. Todėl puikiai suprantu Jūsų skausmą. Išverkite, iškentėkite tas dienas, tačiau svarbiausia neužsisklęskite tame skausme. Pakilkite ir vėl eikite į priekį. Galbūt iki kitos datos, bet būtinai pakilkite ... Stiprybės Jums ir Jūsų vyrui. Guoskitės, rašykite - išsakykite skausmą, kad ir dešimtis, šimtus kartų, neslėpkite jo giliai giliai širdyje... uždusite... Tinklalapį ir sukūrėme Jums visiems, kad galėtume čia visi stipriai susikabinti už rankų ir išgyventi. Kartu ...
_________________
Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame. R. V. Emersonas |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Viltis_
Prisijungė: 2005 05 20
Pranešimai: 18
Miestas: Jonava
|
| Parašytas: 11 Pir. 07,2005 8:06 am Rašyti temą: |
|
|
Aciu, Edita,aciu. Ramibes Tau ir Tavo virui. Rasau TAVO varda is didziosios raides, nes Tu verta tikrai dideles pagarbos. Nuostabus JUSU tinklalapis!
Velines,zvakutes,malda, ramibe.Visa tai padeda nors truputi nurimti. Dziaugiuosi, kad turiu toki nuostabu zmogu salia (mano viras),kuris palengvina ta dalia. Kas kitas labiau supras jei ne tas zmogus,kuris isgivena ta pati. Dviese lengviau.
Vakar ilgai sedejome, skaiteme visus laikrascius, zurnalus,iskarpas,atsiminimus apie Kamilite. Turiu dienorasti, bet dar negaliu jo skaititi. |
|
| Atgal į viršų |
|
|
Laura
Prisijungė: 2005 11 21
Pranešimai: 13
Miestas: Kaunas
|
| Parašytas: 11 Tr. 23,2005 1:54 pm Rašyti temą: Netekties skausmas |
|
|
Laba diena,
kaip ir dauguma skaitančių šį forumą, pati ilgai nedrįsau nieko rašyti. Nors ir labai daug visko susikaupę. Retai kada aplinkoje sutinki žmogų, kuris suprastų ir atsilieptų į tai, ką jam sakai. Gal tai ir į gera, juk tai reiškia, kad jam neteko susidurti su šia klastinga liga. O kiekvienas kartą prie jos prisilietęs, pasikeičia negrįžtamai.
Su šia liga susipažinau 2004m, kai mano 14-mečiui broliukui buvo diagnozuota osteosarkoma. Šiandien Vaiduko jau nebėra šalia mūsų, jis mus paliko lapkričio 7d. Visada atidžiai skaitydavau pasisakymus forumuose, sekdavau naujienas, bet pati nerašiau - brolis vengė viešumo. Todėl ir dabar galiu dalintis ne jo istorija, o tik savo išgyvenimais.
Pastarieji du metai viską apvertė mūsų gyvenimuose, o paskutinieji mėnesiai buvo ypatingai sunkūs- trūko tikėjimo, kad dar įmanoma kažką padaryti, buvo per daug kančios Vaiduko gyvenime. Kaip baisu kiekvieną dieną žiūrėti, kaip vaikas kankinasi, ir neturėti jokių galimybių jam padėti. O jis, nežiūrint į didžiules fizines ir psichologines kančias, tik norėjo gyventi.
Kadangi broliui auglys buvo susiformavęs šlaunikaulyje, po kojos operacijos jis negalėjo vaikščioti. Po ilgų gydymo mėnesių galiausiai atsistojo su ramentais, bet ir tuo pasidžiaugė tik 3 mėnesius, paskutinį kartą buvo atsistojęs šių metų vasario mėn. Mes jau buvome įpratę prie to, kad jis nevaikšto, jei kur važiuodavom, jis likdavo namie. Mes žinojom, kad visada jį rasim gulintį lovoj. Todėl dabar, kai jo nebėra, aš to net negaliu suvokti, atrodo, grįšiu namo, ir kaip visada net batų nenusiavusi skubėsiu pas jį, o jis gulės lovoj ir lauks manęs, paklaus, ką jam parvežiau.
Dabar reikia mokytis gyventi be jo. Niekada nenorėjau būti vienintelis vaikas šeimoje, 16 metų turėjau brolį ir labai tuo džiaugiausi, o dabar ir vėl likau viena. Nors tarp mūsų 9 metų skirtumas, jis man buvo labai brangus, dabar brangus beliko jo prisiminimas.
Laura |
|
| Atgal į viršų |
|
|
|
|
Jūs negalite rašyti naujų pranešimų į šį forumą
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite ištrinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite dalyvauti apklausose šiame forume
|
|
DUK
Ieškoti
Narių sąrašas
Vartotojų grupės
Registruotis
Aprašymas
Tikrinti asmeninius pranešimus
Prisijungti
