Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Ziuzia]

Sigute, nebeturim jusu telefoniuko, tai nepaskambinam ir zhinuchiu neparashom Bet tyliai tyliai esam su jumis... Virginija ir Agne.

[ingrida]

Šiandien miesto laikraštyje sutikau mūsų Poviliuką...
Žiūrėdami į dangų vis dar netikime, kad jo nėra čia, su mumis.
Ilsėkis ramybėje, Angele...

http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=53134

[Regina-Viltės mama]

Kaip nors,per negaliu ir aš išdrystu pasakyti Labas draugai.Labai gaila kad jau Poviliukas į mus žiūri iš dangaus,bet kada dar buvo kitaip aš niekaip neišdrysau trukdyti jūsų ramybės.Nors buvau pažadėjusi ,kad tikrai paskambinsiu ,bet nesugebėjau tai padaryti.Aš jūsų nepaguosiu ,nes nežinau kokiais žodžiais tai būtų galima padaryti. Povilas buvo mūsų kelrodė žvaigždė,kalbėdama apie bėdas vis paminėdavau Povilą nors ir visai nepažinau nes liga prasidėjo skirtingu laiku mano dukrai ,ir jūsų Poviliukui.Šiandien Sekundėje pamačiau staipsnį apie jūsų angeliuką ir jis paskatino mane susiimti ir parašyti jums.Gaila,kad per ašaras nematau klaveturos,bet noriu palinkėti jums Poviliuko artimiesiems nepasiduoti kad ir kaip SUNKU,LAIKYKITĖS.

[Jurggga]

[Lina (iš toli)]

Vakar lankantis prie Poviliuko kapelio mūsų akis į viršų privertė pakelti tujose sučiulbėję, sugiedoję paukšteliai... lyg Poviliukas kviestų, sakytų - aš čia, šalia, visai šalia ...

Mėnuo...
Ačiū, Sigute, už Jūsų namų šilumą, kuria su mumis pasidalinote vakar.
Dar kartą SU GIMTADIENIU, Tėveli
Ar ne tarp Lego detalių, Ignuti, šią naktį miegojai?

mylim.

[Ecka]

Sigute,
nuoširdžiausia užuojauta , linkiu tiek stiprybės, kad atsitiestumėte, susidėliotų visi taškai , o širdyje ir išliktų Poviliukas kaip didelis didelis jūsų gyvenimo prasmės spindulėlis Stiprybės broliukui ir tėveliui.
Edita (amžinaatilsi Tomuko , Gabytės ir Gustytės mama)

[Siga]

Šiandien du mėnesiai kaip išėjo Povilas...
Du mėnesiai beprotiško skausmo, tuštumos ir... nesugebėjimo susitaikyti. Žinau ir bandau "susiimti", įkvėpt realybės ir gyvent toliau. Neįsivaizduojat, kaip tai sudėtinga, o kartais, atrodo, visiškai neįmanoma... Bandau planuot, mintyse dėliot , kaip čia viskas turėtų būt, bet... vis grįžtu prie to paties.(Na ilgiausiai apžiūrinėju Advento kalendorius, kad abiems vaikams panašius, bet ne vienodus nupirkt...). O dar lauke ta pilkuma- diena tarsi ir neišaušta. Buvom savaitei "pabėgę" ten, kur šilta ir šviesu. Buvo geriau... Bet sugrįžus dar aiškiau suvoki, kad nuo netekties skausmo nepabėgsi. Niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi... Reikia su juo susigyvent, reikia jį prisijaukint kažkaip. Reikia...
Šiandien pas Poviliuką kapukuose radome keleta degančių žvakelių. Susigraudinau, apsiverkiau , žinoma... O juk reiktų džiaugtis , kad mūsų Povilas taip mylimas ir lankomas (ir vėl- "reikia", "reiktų"...)
-------------------
Edita (Ecka), štai kur "susitikom".... Likimo sese, tikiu susitiksim ir realiam gyvenime. Greičiau tas pavasaris.
--------------------
Taip, taip, Ignas tiesiog gyvena LEGO pasaulyje. Jo diiiiidžiulė kolekcija dar pasipildė.Ši savaitė jam atostogos , tai situacijos kuriamos kasdien, tiksliau vis papildomos. Visos grindys "okupuotos " droidų (??),erdvėlaivių, ir visokių kitokių žvaidžių karų "dalyvių". Tokios jau šios atostogos jam -žaidžia vienas ir... rūpestingai slaugo iš lovos negalinčio pasikelt tėčio. Dar knygą skaito(čia Ignas liepė papildyti).

[Audrone]

Taip norisi paguosti, bet nezinau kokiais zodziais...Gal, kaip psichologai sako, reikia visus netekties etapus pereiti...
Nors pavyzdys nekoks, bet...netekau tevelio (jauno zmogaus tada) pries 19 metu (sekmadieni bus), bet vis tiek jo truksta...
Bet gyvenimas labai grazus! Bukite labai laimingi, kad turejote tuos metus kartu, kad buvo atsiuntes Dievulis jums Poviliuka... o kai laikas ateis -vel busite kartu...
O pavasaris irgi isaus, ir saule islys...pakentekim kartu...as su jumis

[Sagne]

Siga,

aš su jumis... išgyvenu lygiai taip pat.... ir mes buvom savaitei pabėgę, bet kai sugrįžom, atrodo viskas tik pasunkėjo... o dar ir gamta niūri... taip ir kapstomės - paverki į pagalvę ir kuriam laikui geriau, ne taip gelia... va taip kažkaip ir gyvenkim, stenkimės nugalėti baimę skausmą prisileisti arti, nes jis baisus tik iš toli žiūrint...

[jurgelis]

Su Šv Kalėdomis angeliuk...

[agweta]

Sigute,kaip laikaisi?kaip greit laikas skaiciuoja dienas...juk jau 4 men,kai tavo saulyte virto angeliuku.sirdy uzdegu zvakele,kad ramybe ir palaima lydetu ji.

[agweta]

Sigute,kur tu?kodel nieko apie tave nezinau kodel tyli?parasyk ka nors...pasiilgau

[Siga]

Sveiki, net pati nustebau, kad taip senai berašiau ... Rodos, kasdien su „Rugute“ gyvenu, džiaugiuosi gerom naujienom, gražiom paaugusių vaikučių nuotraukomis. Liūdna, kai perskaitau ne tik geras žinias. Tik apie angeliukus sunkiau skaityt-... Nors , manau, nei viena neparašėm tikrų savo jausmų ir išgyvenimų per didžiasias metų šventes-Kalėdas. Su kuria Angeliuko mama kalbėjau -visos tvirtino tą patį. Kalėdos, Kūčių vakarienė – dar vienas skardis , kuriuo krenti krenti krenti... Tik šventės (ir dovanų) laukiantis brolis neleido visiškai sudužti.
Mums pirmos Kalėdos be Povilo...
Pirma Kūčių vakarienė su tuščia lėkštele ant stalo...
Buvo sunkiau negu sunku, buvo juodžiau negu juoda. Kažkaip atlaikėm- iki šiol jaučiu didžiulę paramą iš artimųjų ir draugų. Ir iš „Rugutės“ – kažkada net kalbėjom su Ignu, ar aplankys per Kalėdas mūsų namus... Aplankė! Visas pulkas nerealių nykštukų. Aplankė ir mus, ir Povilo kapelį... Manau turiu padėkoti tiems, kurių dėka retai užgęsta žvakutės kapinėse. Man gera, kai randam kažkieno uždegtas naujas žvakes- žinau Poviliukas gyvas pažįstamų širdyse. Džiaugėmės ant kapelio radę gražią keramikinę PAUKŠTĘ. Jos į viršų gracingai iškelti sparnai buvo lyg mažas paminklėlis mūsų Kovotojui. Kažkas „nutupdė“ į žalią pušų puokštę... kažkas ją ir „nuskraidino“. (Edita, rodos, kažkada kalbėjo apie vagystes iš kapinių... Nesuvokiu...)
O po Naujųjų diena dieną veja. Mat dirbu tokį darbą, kad Vyriausybės dėdžių ( na čia norėčiau kitą žodį parašyti) priimtų įstatymų –na tų , „naktinių“- turiu laikytis. Pasikeitė viskas-komentarų jokių. Kas žino, tas supranta... Iš tiesų krūvis darbe kažkiek „perjungė“ jausmus ir emocijas. Nors trumpam , nors iki savaitgalio...
Savaitgaliais vis kažkur lekiam. Tik tie išvažiavimai jau kitokie... Važiavom ilgąjį savaitgalį į Nidą. Ir jau tradiciškai- važiuojant antruoju žiedu Klaipėdoj prasidėjo diskusija: kažin kokiu keltu kelsimės. Visada visada vaikams tai būdavo aktualu-spėliodavo, lažindavosi... Ir dabar Ignas susirūpino – kuriuo keltu... Niekas jam nepalaikė pokalbio. Negalėjau ištart nė žodžio...
Buvom Andriaus Kaniavos koncerte. Nuostabus aktorius ir atlikėjas . Nenuvylė ir šį kartą, nors „šypsenėlė, šildys mus visus...“ ir nedainavo. Bet... matyt, buvau vienintelė, kuriai per koncertą skruostu riedėjo ašaros. Kaip Povilas norėjo į „Draugų salą“ , į paskutinę šventę šitoj žemėj... Ir tą dainelę buvo išmokęs. Ir dainavo. Kartu su visais vaikais ir Kaniava...
Šią savaitę išlydėjom Anapilin dar vieną palatos draugą. Mama leido į karstelį įdėti Poviliuko lankstytą gervelę... Tikiu, kad TEN jie susitiks...
Tai va –taip ir gyvenam. Laukiam pavasario- nors ką tik tikra žiema prasidėjo (pagaliau mūsų krašte pasnigo- kaip pingvinai per gilų sniegą tipenome prie Poviliuko kapelio palikdami tris takelius). Galvojam apie paminkliuką savo Angelui – tik vis nerandam jam tinkamo. O gal paprasčiausiai- dar nematom...

[VAIDA]

Labas, Sigute,
Skaitau tavo žinutę ir jaučiuosi taip lyg pati būčiau parašiusi. Viską jaučiu širdimi, protu, bet nemoku taip gražiai išdėliot savo minčių, kaip Tu, kaip Juratė...Aplinkiniai sako, kad aš stipri, bet jei neverkiu kiekveną minutę, tai nereiškia, kad aš stipri. nors pati ir galvojau, kad pakelsiu, ištversiu, bet širdy įstrigo kažkoks gomurys, kuris slegia, oi, kaip slegia...
Prie Juliuko nuotraukos kaupiu angeliukų kolekcija, tai nors tiek širdį raminu ir galvoju, į kurį angeliuką labiausiai panašus Juliukas.
O Poviliuko dovanotą gervelę mes saugom prie brangiausių Juliuką primenančių daiktų...
Apkabinu

[ingrida]

Ir mūsų namus šildo Poviliuko gervelės...
Ir gražūs prisiminimai.