Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Vita]

Normalu, kai vaikai laidoja savo tėvus. Kai tėvai laidoja vaikus - tai nepakeliama...

[viktorija_j]

nera zodziu apsakyti kaip skaudu,kad Juliukas isejo..ramybes jam...mamai stiprybes...

[Giedrė]

Dieve, kasdiena vis užsuku pas jus išgirsti gerų žinių ir rodos, tai patapo kasdienybe, sužinoti apie šiuos vaikučius ką nors naujo, džiuginančio. Ir dabar sėdėdama pajutau kaip nusirito ašara, aš realiai nepažinodama šito vaiko, jaučiu, kad iš tikrųjų jis vis dėl to tapo artimu, kad taip nesugebėjau suvaldyti savo emocijų. Dieve, jis iš tikrųjų man brangus......... Labai labai stipriai mintyse apkabinu Juliuko mamytę.......stiprybės ir dvasios ramybės linkiu jums.

[Siga]

"Angelėli, sargužėli,
Saugok mane nuolatos,
Kad aš mažas vaikužėlis,
Nekentėčiau niekados"-tai tavo , Juliuk , maldelė, kurią išmokome ir mes, kai gulėjome vienoj palatoje.... Bet dabar Tu pats "angelėlis- sargužėlis". Saugok visus čia likusius, o ypač savo MAMĄ. Juk tu vienas mokėjai ją nuraminti ir pralinksminti. Nėra žodžių, kuriais galėtume sumažinti jos skausmą.
Juliuk. mes niekada tavęs nepamiršim. Tu taip gražiai šypsaisi mūsų nuotraukų albume. Amžiną tau atilsį.
Edita, nuoširdžiausia užuojauta tau.

Likimo draugai-
Povilas ir mama

[Saulyte_su tawimi]

is tikruju be galo uzjauciu. Labai gaila sio vaiko, kuris buvo toks stiprus, toks nepaluztantis...negalejau patiket kai perskaiciau kad taip atsitiko. Nuosirdziausia uzuojauta.

[Svečias]

Norėčiau pareikšti kuo nuoširdžiausią užuojautą netekus mažojo kovotojo...
Edita, kai kurie angelus mato tik sapnuose, kiti - vizijose... Tu laikei jį savo rankose...
Meldžiuosi už angelėlį Julių...

[Svečias]

Gal zinote kas kaip Edita laikosi...

[Edita]

Edita dabar gyvena pas tetą Onutę, Palangoje. Sakė, kad bijo pasilikti viena, nes tuomet liūdnos mintys ima lįsti į galvą. Vengia ir į namučius Klaipėdoje eiti viena, vis kažką pasiima kartu. O grįžti tenka, nes reikia pamaitinti Juliaus lepūnėlius - katytę Pinčią ir papūgėlę ar papūginą Čarlį.

Netektis yra netektis ir mes etapas po etapo, žingsnelis po žingsnelio turime ją išgyventi. Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) yra išleidęs knygą „Netektys" Knygos pabaigoje yra tokie žodžiai "Liūdėti ir kentėti yra taip pat natūralu, kaip džiaugtis ir mylėti. Būkime atviri visiems savo jausmams, pasiruoškime priimti ir išgyventi viską, su kuo susitiksime. Kiekviena išgyventa netektis, kiekvienas įveiktas sunkumas patvirtina ir mūsų gyvenimo drąsą būti." Manau visi ir visos, vienu ar kitu būdu atrandame siūlo galą už kurio imame kabintis... tačiau mūsų gyvenimai jau yra padalinti iki ir po. "Svečių knygoje" Svetlana (Nikutės mama) yra parašiusi "niekada nesutiksiu su tuo, kas sako, laikas gydo zaizdas...tik ne tas,metai praejo...lengviau nepasidare...tokio koks buvo gyvenimas iki tos juodos dienos nebebus niekada..." Aš visiškai pritariu Svetlanai, nes nuolat susierzinu, kai kas nors man tarsteli: "...tai jau praėjo beveik du metai, po dukrelės mirties, turėtum susitaikyti su netektimi" Tai niekada neįvyks, nes taip ir negali būti ir visą likusį gyvenimą aš mokysiuos gyventi be jos ir išgyventi. Tik labai norėčiau, kad Editai ir visiems kitiems tas išgyvenimo kelias būtų kuo lengvesnis...
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[inga]

Neturiu žodžių Jums paguosti... Tiesiog esu su Jumis. Laikykitės!
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Edita]

Aš noriu pasidžiaugti stipruole Edita (Juliuko mama) . Prieš savaitę su Virginija (Ziuzia) ieškojome, kas galėtų pagloboti Paulių. Berniukas buvo Palangos Gintare, tačiau sukarščiavo ir jį perkėlė į Klaipėdos ligoninę. Labai nedrąsiai apie jį užsiminiau Editai. Edita tuoj pat paklausė, kurioje jis yra ligoninėje. Kai susakiau informaciją ir dar nedrąsiau, vos išlemendama jos paklausiau: "Ar tu jį aplankysi?" ji iš karto atsakė: "Taip, žinoma, taip..." Ir ... Edita lanko Paulių, neša jam maistelį, o svarbiausia Palius nebesijaučia toks vienišas. Tik... Paulius vis klausia Editos: "Kur Julius? Kodėl pas jį neateina?" Paulius su Juliumi buvo pažįstami.

Šaunuolė Edita Ji beprotiškai stipri
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Aistė]

Edita fantastiška

[Inga-mama]

Šaunuolė Edita!

[simonos mama]

sveiki,
simta kartu sedu rasyti cia ir vis apsisukus nueinu...
kai pradedu rankioti zodzius,kazkoks guzas uzsmaugia ir nebezinau ka ir kaip parasyti.
dekoju likimui,kad mums teko pazinti puikia juliuko mamyte,tik gaila,kad ten,santariskese, ir tokiomis aplimkybemis...manau ,kad tokias mamytes reiketu vadinti saulemis...nes,jeigu nebutu tiek daug saulyciu-ka reikstu viena saule,aukstai,danguje?
kai nusikeli,i ta laikmeti,atsisuki atgal,ieskai laimingu valandu,renki minute po minutes,kad ne vienos nepraleistum nepastebetos,pajunti,kad visdelto gal ir gaila kiek!!!juk kiekvienoje vietoje,kur mums tenka ilgiau pagyventi,mes paliekame savo sirdies,savo sielos dalele...
nepastebimai tyliai verciasi gyvenimo puslapiai.tuose vingiuose niekas nepasikartoja antra karta.viskas nuteka.lieka tik prisiminimai...
didziule uzuojauta visiems,isejusiu vaikuciu teveliams,apgailestauju,kad ne musu galioje pasukti likimo mums naudinga linkme ir taip,kaip visi kad noretume...
sako,visos zaizdos uzgyja...
bet visos palieka randus...
kosmetikos randus pasalina chirurgai,sielos randu-nepasalina niekas,net laikas,bet zaizdas jis apgydo ir jos nebekraujuoja...
stiprybes jums!

[Aida]

Kaip laikosi Juliuko mamyte?

[Diana]

Man ir labai rupi kaip sekasi Editai.Jei kas turite kokiu ziniu-parasykit.Ir linkejimus perduokit.Kuo didziausius.