Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Aida]

Viespatie, kai esu alkanas, atsiusk man ta, kuriam reikia maisto.
Kai esu istroskes, atsiusk man ta, kuriam reikia vandens.
Kai man salta, atsiusk man ta, kuri reikia susildyti.
Kai mane veria kancia, asiusk man ta, kuris iesko paguodos.
Kai mano kryzius tampa nepakeliamai sunkus, duok man ir kito kryziu, kad nesciau drauge su juo.
Kai lieku tusciomis rankomis, atsiusk man ta, kuris stokoja.
Kai man stinga laiko, atsiusk man ta, kuriam tuo metu reikia pagalbos.
Kai prarandu drasa, atsiusk man ta, kuri reikia padrasinti.
Kai noriu buti suprastas, atsiusk man ta, kuriam reikia, kad ji suprasciau.
Kai noriu, kad kas nors manimi pasirupintu, atsiusk man ta, kuriuo galeciau pats pasirupinti.
Kai galvoju apie save, atgrezk mano mintis i kitus...

[Aida]

Jausmas, kad kazkas tave nulydejo prakeiksmu, daznai sujaudina daug stipriau nei palaiminimo jausmas.
Atraskime palaiminimo pojuti ir grozi.
O kai uzklumpa sunkumai ir isbandymai, atmink,kas esi: tu- ypatingas, Dievas ir aplinkui esantys zmones tave labai myli.

[Aida]

Nuostabi diena

Dvi savaites be perstojo lijo. Po to staiga nusigiedrijo, nusvito vaiski, gaivi, spindulinga diena, kokia sunku net isivaizduoti.
Taciau del liuties velavo zemdirbystes darbai, tad ukio seimininkas nekantriai ieskojo savo darbininko. Pasiunte dukteri ji surasti.
Mergina rado darbininka palaimingai sedinti ant zoles prie savo namelio, o saule svelniai gloste jo veida.
Subare ji greiztu balsu pareikalavo tuoj pat skubintis prie darbo.
Zmogus nusisypsojes pazvelge i ja ir tare:
-ar is tiesu manai, kad galeciau tau parduoti tokia diena kaip si?

Esame pernelyg iprate viska parduoti ir pirkti, tad kartais nepajegiame net isivaizduoti, jog gali buti ir "neikainojamu" dalyku.

[Aida]

Siandien linkiu Tau paprastu stebuklu dienos!
-karsto kavos puodelio, kuri Tau kazkas padarys;
-nelaukto telefono skambucio, nuo seno draugo;
-zalios sviesos kelyje i darba ar i parduotuve.
Linkiu Tau mazu dziaugsmu eilines dienos rutinoje:
-pataikyti i trumpiausia eile parduotuveje;
-isgirsti per radija gera daina;
-rasti raktus, tiksliai ten kur ieskosi.
Linkiu tau ramios, linksmos ir laimingos dienos.

Sakoma, kad ypatingus zmones galima rasti per minute, per valanda - juos ivertinti, per diena - juos pamilti, taciau per visa gyvenima ju negali pamirsti.

[Ziuzia]

Aida, zhaviuosi jusu tikejimu ir Dievo meile Achiu uzh grazhius ishminties zhodzius

[ievute]

Aida, tu nuostabi!
_________________
Vaikystė yra skaistumo, džiaugsmo būsena, pilnatvės pojūtis, kad viskas yra gerai, pasaulis yra gražus, tu atėjai džiaugtis ir būti laimingas.

[Aida]

Tavo davasia - tarsi kirvis. Neleisk jai surudyti. Kas dien ja truputi pagalask:
1. Dasimt minuciu ramiai pasedek ir paklausyk muzikos.
2. Vaiksciok pesciomis visada, kai tik gali.
3. Kasdien apkabink mylimus zmones ir istark jiems "myliu tave"
4. Svesk gimtadienius, vadadienius, jubiliejus ir kitas progas, kurios tik ateina i galva.
5. Buk malonus su visais. Net ir su tais, su kuriais kartu gyveni.
6. Sypsokis.
7. Meslkis.
8. Padek tam, kam reikia tavo pagalbos.
9. Pasilepink.
10. Ziurek i dangu ir siek aukstu idealu.

[Aida]

Kas mumis rupinasi

Akvariume gyveno dvi auksines zuveles. Tingiai plaukiodamos ratu, jos turejo laiko ir pafilosofuoti. Siki viena paklause:
- ar tu tiki Dieva?
- zinoma!
- Is kur zinai kad jis yra?
- O kas gi kitas, tavo manymu, kasdien keicia akvariumo vandeni?

Dievas nemirsta ta diena, kai paliaujame tikeje juo kaip Asmeniu, bet mes mirstame ta diena, kai musu gyvenimas nusigrezia nuo nepaliaujamai sklindancio spindesio ir kas dien neatsinaujina, atsiverdamas stebuklui, kurio kilmes joks protas nepajegia iki galo suvokti.

Tai nera mano mintys. Tiesiog turiu kelias knygeles, ten daug tokiu pasakojimu sielai, geru minciu, patarimu, netgi atsakymu i kai kuriuos klausimus. Kas kart jas vis paskaitineju, man tos mintys labai patinka, kartais net padeda nusiraminti arba pralinksmina. Dalinuosi tai su jumis...
Su meile Aida

[inga]

"Jau sutemo.
Ir kūdikį paėmė baimė.
Jis ėmė verkti.
Bet virš vaiko lovelės
lyg balkšvas mėnuo
užtekėjo
motinos veidas,
ir vaikelis užmigo
ramiu ramiu miegu."

(Algimantas Baltakis)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"O, motin, dėl manęs tu laiko neturi pavargti,
Tu prie ligonio išbudi naktų naktis;
Dainom ir pasakom tu užliūliuotum naktį,
Kad mano kelią šviestų pilnatis.

Tu eitumei manęs ieškot per tamsią girią,
Į ežerą išverkusi akis lig ryto;
Surastum kelią, kur keliauja žmonės mirę,
Bedžiūstanti versmė tavo širdies krauju atgytų...

Lyg baltu nuometu papuošus plaukus,
Parkritusi ant kelių permaldautum mirtį,
Kad savo kūdikio mažytę širdį plakant
Pražydusioj gėlėj galėtumei išgirsti."

(Zigmas Gavelis)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"Mama, kodėl šią naktį verkė žvaigždės?
Jų skaidrios ašaros ant lapų blizga...
- Ne ašaros, sūnau, o rasos.
- Tai žvaigždės neverkia?
- O kaip jos verks, juk jos akių neturi.
- Sakau, kad ne. Tik ko gi tu dabar verki?"

(Jonas Mačiukevičius)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"Ir vis tos kryžkelės...
Vis kertasi vilties ir liūdesio takai...
Tai rankose vėl saulę iškeli,
Tai kelią pro rūkus vos vos matai..."

(Romualda Adomaitytė-Chabarina)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"Iš kur išaugi, džiaugsme, pasakyk,
Ir iš kokių versmių pasisemi jėgų,
Kad vėtrų nuplaktom šakom tu antrąsyk
Gražiau dar sužaliuoji po vargų?..

Viltie, kur tavo šaknys sausroje?
Pavargus siela tavo vertę žino...
Nesi vien širdį šildanti svaja -
Kur tu - tenai oazė ir gėlynai.

Viltie, iš kur išaugi, pasakyk?"

(Romualda Adomaitytė-Chabarina)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Aida]

REIKIA TIK TIEK
Siaubinga sausra užklupo ištisą rajoną. Žolė pagelto ir nuvyto. Sunyko augalu daigai, nudžiūvo liauni medeliai. Pažvelgus į dangų, regis, nebuvo jokios vilties sulaukti bent mažiausio lietaus. Anksti ryte niekur nesimate nė vieno rasos lašelio.
Tūkstančiai mažu ir dideliu gyvunu, pradejo merdeti. Tik vienas kitas, sukaupes paskutines jėgas, įstenge pabegti nuo viska ryjančios kaitros.
Karstis alino žeme kasdien vis labiau. Galiausiai net didziuliai seni medziai, įleide i zeme gilias šaknis, ėmė mesti lapus. Fontanai ir šaltiniai išdziuvo. Upeliai ir upes nuseko.
Tik viena maža gėlė vis dar buvo gyva, mat vandens lašais ja gaivino mažytis, vos ižiurimas šaltinelis.
Tačiau šaltinis nerimavo:
-viskas aplinkui apimta sauros ir mirsta. O aš nieko negaliu padaryti. Kokia nauda iš tu keliu mano vandens lašu?
Netoliese augo didžiulis storas medis. Išgirdes skunda, prieš mirdamas jis tare šaltiniui:
-niekas iš taves ir nelaukia, kad savo vandeniu atgaivintum visa dykyne. Tavo užduotis - išsaugoti tos gėlės gyvybe. Nieko daugiau.

Visi esame atsakingi tik už maža gėlę. Bet dažnai tai pamirštame ir skundžiames, kad nepajėgiame įvykdyti aibės kitu dalykų

[Aida]

Vos išvydusi pasaulį, avis suvoke, jog ji silpniausia iš visu gyvūnų. Nepaliove drebejusi iš baimes, kad kiti - stipresni ir plėšrūs - jos neužpultų. Nežinojo, kaip sugebetu apsiginti.
Atskubejo pas Kūrėją ir apsakė savo kančias.
- Nori, kad duočiau ką nors, kuo galėtum apsiginti? - švelniai paklausė Viešpats.
- Taip.
- Ka pasakytum, jei gautum pora aštriu ilčiu?...
Avis papurte galva:
- Kaip tada galėčiau skabyti liaunus žoliu stiebelius? Be to, pasijusčiau lyg kokia užpuolikė.
- O gal noretum tvirtu nagu?
- O ne! Dar kiltu noras kam nors jais stipriai grybštelti..
- Galėčiau i tavo liežuvi įlieti nuodu,- kantriai siule Viešpats
- Neverta apie tai net kalbeti. Tapčiau pikta ir visi manes baidytusi kaip kokios gyvates.
- O jei duociau tau ragus, ka manai?
- Irgi ne! Juk tada manes niekas nepaglostytu!
- Bet kad apsigintum, tu turi tureti ka nors, kuo sužeistum kitus...
- Sužeisti kitus? Ne, šito nenoriu daryti. Geriau jau liksiu tokia, kokia esu...

Net ir nesusimastome, kad mes, žmones, tam tikra prasme esame panašus i mažus gyvunelius, kurie neturi ne tik kailio, bet ir aštriu dantu apsiginti. Mus saugo ne įniršis, bet žmoniškumas: gebėjimas myleti kitus ir priimti meile iš mus mylinčiu.
Ne fizine jėga mus šildo, bet meilumas, kuriuo kiti nori mus sušildyti.
TIKROJI ŽMOGAUS STIPRYBĖ YRA JO SUGEBĖJIMAS MYLĖTI