Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[paparciai]

Meldziames uz Jus...dekojame uz Poviliuko dovana, palikta Paparciu vienuolyne. Vaikai nusprende pasodinti medi Poviliukui atminti ir vykti i Vilniu, i Taize vienuoliu susitikima, ten pasimelsti Ausros vartuose. Ramybes Jums ir Dievo globos...

[Sneeze]

Buvau sendien Baznycioj pasimeldziau uz Poviliuka ;]]

[SauleLietuje]

_________________
Ausra pasiekiama tik nakties keliu

[Siga]

Dar prieš metus užsukdavau į "Rugutę" morališkai palaikyt kitų kitų ligoniukų ar pasidžiaugti pasveikusių vaikučių niūdiena.
Dar prieš metus visi džiaugiamės tokiu pat gražiu bundančiu pavasariu.
Dar prieš metus rūpestingai ir atsakingai Povilas ruošėsi Pirmąjai Komunijai.
Dar prieš metus nei blogiausiam sapne nebuvau susapnavusi tokios ateities.
Dar prieš metus planavom, nuoširdžiai juokiamės...
Dar prieš metus...
Koks talpus tas laikas- vieneri metai. Kaip tik balandžio 22-ąją kartojom kraujo tyrimą, o sekančią dieną išgirdom nuosprendį -recidyvas...
Dar prieš metus...
Pirmas balandis , kai gimtadienio žvakutes degėm ne ant torto , o ant juodos žemės kauburėlio. Ačiū visiems, prisiminusiems tą dieną mūsų Povilą. Jam jau dvylika būtų... Mačiau bažnyčioje jo klasiokus- tokie ūgtelėję visi...
Krikšto tėveliai suorganizavo nuostabų Povilo pagerbimą- važiavome į Paparčių vienuolyną. Ten buvo taip šilta, gera ir ramu- vienuolyne, bažnyčioj ir guršnojant arbatą prie klebonijos. Rodos ir Poviliukas tokios šventės norėjo, rodos ir jis ten buvo. Juk skaitėt , ką Ingridos Benas paskė "Tie gražūs purūs debesėliai tikriausiai Poviliuko"...
Taigi, Paparčiai, mes dar tikrai pas Jus atvažiuosime ir , manau, atsivešime draugus iš Rugutės šeimynos. Iš nuostabios šeimynos, kuri visus metus (visus visus) buvo šalia, apglėbusi rūpesčiu ir palaikymu.
Tai jums, Paparčiai, ačiū už Ramybę , kurią išsivežėm kiekvienas į namus, ačiū už nuoširdumą .
Savaitgalį susitiksime angeliukų tėveliai- tikrai papasakosiu apie Jūsų vienuolyną, apie Jus...
Dar prieš metus...
O šiandien uždegėm naują žvakelę kapeliuose, nurišom jau subliuškusį klasiokų balioną, pamerkėm naujų pavasarinių gėlių ir...pasiklausėm į tujas sugrįžusio paukštelio.

[ingrida]

Pamenu pernai metų balandį, kai sužinojau, kad grįžo Povilo liga.
Pamenu, ką veikiau tą dieną ir kaip galvoje tiksėjo : "Gal klaida,gal klaida, gal tik žiauri klaida.....O,Dieve".
Juk taip neseniai pūtėm jo torto žvakutes...
O paskui....Paskui dar buvo tikėjimas ir viltis...
Paskui širdgėla ir juoda neviltis, kad niekuo niekuo negali padėti...
Paskui išėjimas su auksiniais klevų lapais...
O susitaikymas?
Jis vis dar neatėjo.
Vis girdžiu mūsų garbaniaus skardų juoką ir mintyse regiu jį laimingą, krykštaujantį su broliu kieme...
Sunku suvokti, kad Poviliukas kažkur anapus...Kad tik vėjo gūsiu, saulės spinduliu,puriais debesėliais ar paukštelio čyrenimu pasiekia mus.
Ilgimės... Prisimenam ir visada prisiminsim tai, ką jis paliko.Daugybę smagių vaikystės akimirkų kartu...
Tyrą Povilišką juoką, spindinčias akis, nevaikišką rimtumą, atsakomybę, rūpestį dėl kitų...Švelnumą...
Laikykitės , mielieji...

[Lina (iš toli)]

Beskaitant sudrėko akys...
Labai ilgiuosi Povilo...

Pasiilgau, Sigute, Tavęs. Bet žinai, pas jus važiuoti bijau, nes vėl lakstysi kaip vijurkas tarp virtuvės ir stalo, ir pagaut nebus įmanoma!!! Linkėjimai dideliausi Ignučiui! myliukas

[Lina (iš toli)]

Sigute, apkabinu Tave stipriai stipriai Tavo Dienoje. Myliu, esu šalia, einu greta.

[VAIDA]

Sigute,kaip gera buvo jausti suprantantį ir palaikantį žvilgsnį. Ačiū...

[ingrida]

Tik noriu pasakyti, kad galvojam apie jus.....Poviliuko lankstytos gervelės vis dar šildo mūsų namus, jis gyvas mūsų širdyse...Nors kasdienybės bėgime,prisiminus Poviliuką, tarsi koks gniužulas užstringa gerklėje...
Žaviuosi tavo išorine stiprybe, Sigute...Ir žinau, kokia tuštuma širdy...
Kuo daugiau saulėtų dienų ir šviesių prisiminimų apie sūnelį.
Apkabinu.Kartu mintimis.

[Siga]

„POVILAS“-
tikiu , kad ir šiandien atokioj Baltijos įlankėlės pakrantėje baltuoja šis užrašas. Šiemet irgi buvom išvykę į vasarinę kelionę. Trumpą, netolimą , bet pakankamai šaunią. Aplankėme Estijos salas. Pasisekė, kad kompaniją palaikė dar viena šeima, kurių berniukas - Povilo bendraamžis. Taigi turėjo Ignas draugą. Vaikai nuo kelionės pradžios susėdo į mūsų automobilį ir išsiskyrė tik atsisveikinant-kartu žaidė, maudėsi, landžiojo po lankomų pilių griuvėsius, ropštėsi į veikiančius švyturius. Džiaugiausi, kad mažius ne vienas ... Bet paskutinį vakarą, kai likome vieni, Ignas ir pasiūlė iš akmenukų sudėlioti brolio vardą ir dar pasakė, kad kelionėje trūko tik Povilo...
„POVILAS“- aš tik rinkau akmenukus (tik baltus-taip liepė Ignas), kiekvieną jų, žinoma, aplaisčiau ašaromis. Ignas jungė akmenukus į raideles, matė mano ilgesį, bet nieko nesakė. ..
Ryte nubėgom „patikrinti“ ar niekas neišardė mūsų akmenėlių, kuriuos dėliodami mintimis buvome kartu su savo Povilu, kurio taip trūko kelionėje, kurio taip trūksta kiekvieną dieną, kiekvieną... Tikiu, kad ir šiandien mūsų surinktas vardas baltuoja, svajoju , kad jį mato mūsų Angelas ir supranta , kaip mums jo trūksta. Ir ne tik mums – grįžus iš keliones su baime lėkiau į kapukus-visą savaitėlę nebūta!... Ir vėl ašarų pliūpsnis- vazoje žydėjo ką tik pamerkti balti žiedai ir degė dar neužgesusios žvakutės. Kažkas nesenai jį buvo aplankę . Ne tik mums, ne tik mums trūksta Povilo...
Vaida, nedėkok. "Draugų saloje" (ačiū organizatoriams- šventė super) be džiaugsmo ir šurmulio daug palaikymo, supratimo ir... ašarėlių po tamsiais saulės akiniais.
Ingrida, tu gerai pažinai Poviliuką ir supranti, kaip dabar viskas mums pasikeitė. Viskas. Ačiū už palaikymą..
Ačiū visiems, kurie aplanko Povilą- mintimis, malda, čia forume ar prie pilko žemės kauburėlio...

[Edita]

„POVILAS“

Skaitau ir kriokliuku rieda ašaros. Nedėkinga diena – žliumbadienis, o gal jau ir savaitė, kai Beviltiškumo jūroje pasiklydusi Viltis... Net nepajuntu, kaip keletą kartų per dieną stabteliu prie Povilo nertos servetėlės, švelniai pirštais liečiu kiekvieną kilputę, tarsi stengdamasi sugerti Povilo stiprybę, valią, šypseną, draugiškumą... Siga, aš taip beprotiškai ilgiuosi tavo berniuko...

Šalia „POVILAS“ ... sudėlioto iš baltų akmenėlių... :



Apkabinu.
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Audrone]

Kaip laikotes Siga? Kaip seimyna? Vasarele i pabaiga eina, gal kokiu nors graziu vietu aplankete...Norejau labai jus pakalbinti, kad parasytumete kuo gyvenate...

[Tautvilė]

Manau, kad visi visi galime čia pasveikinti Ignutį - geriausią plaukiką - su ypatinga pergale ir nuostabiais pasiekimais (daugiau tikiu, kad Siga papasakos)

Bučkiai visai šauniąjai šeimynėlei.

[Lina (iš toli)]

Dar kartą patys DIDŽIAUSI sveikinimai Ignučiui!!!! Tu mūsų šaunuoliukas!!!

Mylim (labiau)

[Siga]

Man šis rugsėjis labai panašus praeitą gruodį- Rugsėjo 1-oji ir Kalėdos. Laukimas ir nerimas, džiaugsmas , nauji įspūdžiai - kaip ir visiems, o iš kitos pusės - širdį veriantis skausmas, širdgėla, ilgesys ir lyg užprogramuotos mintys „jau niekada ,jau niekada, jau niekada...“ Liūdna ir tuščia... Rugsėjo pirmosios rytą nunešiau rudeninių gėlių puokštelę savo šeštokui, uždegiau žvakelę. Buvo devinta valanda ryto... Kažin, ar skamba mokykliniai skambučiai Angelų mokykloje?
Šiandien - rugsėjo 16-ji, mūsų kelionės per ligą pradžia. Lygiai prieš penkis metus pirmą sykį atvažiavom į Santariškes, žinodami vos kelių medikamentų pavadinimus, nematę net paprasčiausios lašelinės... Prisimenu tą dieną nuo ryto iki vėlyvos nakties, prisimenu ir kito ryto laukimą – gal Vilniaus medikai paneigs baisųjį nuosprendį...
Jau penki metai, kai į gyvenimą įsiveržė kitos spalvos, kitos vertybės, kiti tikslai ir norai. Prisipažinsiu, kartais norisi, kad gyvenimas tiesiog sustotų- taip būna liūdna ir beprasmiška. Tada paverkiu, parymau prie kapelio ir... nusišypsau savo Ignui, kurį tada, prieš penkerius metus, dar keturmetį palikome namuose su tėčiu. Dabar mažius jau ketvirtokas- aktyvus ir lekiantis, besišypsantis ir (taip, taip , Tautvile) stipriai sportuojantis. Na, per skambiai čia pavadinai mano vyruką, nors "vietiniu mastu" sekasi neblogai- diplomų, medalių kolekcija didėja. Gaila, kad nesusitikom savaitgalį – tikrai viską būtų parodęs ir papasakojęs pats. O kai „išplauks į rimtesnius vandenis“- parašysiu. Taigi, mergiotės T+L , dar anksti lepinti tokiomis dovanomis.ir tokiomis pagyromis. Šiaip jis turi didžiulį norą sportuoti – net keturias dienas per savaitę lanko plaukimo treniruotes (esam sutarę, kad sportas mokslui netrukdys). Su mokslais kaip jam sekasi nelabai suprasi - viskas greituoju būdu. Povilas viską atidžiai, kruopščiai ruošdavo vis pasiaiškindamas, kas neaišku. Ignui viskas kitaip . Skirtingi mano berniukai...
Audrone, net atsiprašyt turėčiau- ilgai neatsakiau į Jūsų paklausimą. Gera, kad kartais prisimenate ir pasiteiraujate. Tik atsakyt šįkart negalėjau- rugsėjis... Vasara labai greitai pralėkė. Nebeturiu darbo nuo birželio, tai visokių einamųjų darbelių buvau prisiplanavusi, kurie taip ir liko... planuose. Šiemet niekur toliau nebuvom išlėkę- Nida, Jūrmala, Saaremos (ups, kaip panašu į Baltijos kelią), savaitgaliui prie kokio ežeriuko nuvažiuojam. Šiaip puikiausi įspūdžiai man- savaitė Nidoj, tėtukui- vienareikšmiškai Estijos salos, Ignui- stovykla Berčiūnuose, o kažin kur labiausiai būtų patikę Povilui? Kasdien sau užduodu dešimtis tokių klausimų , ir kaskart žinau viena, kad atsakymo niekad neišgirsiu.
„Jau niekada , jau niekada“-vėl skamba galvoje, šluostausi ašaras ir suprantu, kad šiandien "ne rašymo"diena. Supraskit, liūdnas man rugsėjis...