Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Siga]

......apie gerumą
Buvom nesenai grįžę iš reanimacijos. Po trijų savaičių nenusakomos kovos silpnučiai, išsekę, nejudantys... Bet laimingi- mes buvom palatoj, savo skyriaus palatoj- savo namučiuose...Jau lyg ir stiprėjom... Ankstyvas šeštadienio rytas- Povilas miegojo, aš tyliai "kuičiausi" vonios kambary. Nustebino atidaromos palatos durys- nieko nelaukėm. Tai Jūratė, Reniaus mama, skubėdama į reanimaciją, kur ką tik išvežė jos džiaugsmą, užlėkė . Aš ją raminau- per šventes reanimacijoje geriau-daktarai šalia, aiškinau, kad galima ten likt visą dieną , kad ten bus ramiau, kad naktinius kvėpavimo sutrikimus kaip mat sutvarkys... Mes juk tiek laiko ten praleidę, o Reniukas pirmą kart per visus savo gydymus ...
Pabudęs Povilas pasitikslino ,ar tikrai Reniukas reanimacijoj... Dievuliau, kaip jis rūpestingai klausinėjo kodėl, kaip, ar kas pablogėjo..
Mat jau pora dienų Jūratė kalbėjo apie didėjantį skausmą, apie 'atjungimą", nuogastavo dėl vaistų dozės... Mano žiogas tai girdėjo ir nuoširdžiai pergyveno... "Mama, mes galim Jūratei atiduot masažinį čiužinį, juk tu mane pakeli, paverti, ir pats jau turėčiau pradėti judėti. O Renius didelis- mama tikrai nepakilnos, dar pragulas išgulės"- kažkaip taip pasakė Povilas ir rankytėmis ėmė "krapštyti" čiužinį iš po savęs.
Sėdau rašyt SMS, kad , atsiklausę KČP, atnešim tą čiužinį jiems, jei chirurginio reanimacija neturi. Berenkant tekstą, supypsėjo telefonas-gautas naujas pranešimas. Nuo Jūratės. Paskutinė žinutė apie Reniuką,apie pavargusią ir sustojusią jo širdelę... Žinokit nepamenu, ar išsiunčiau savąją... Tik Povilui paaiškinau, kad chirurginio sk. reanimacija viską turi ir kad Reniaus mama dėkoja jam už GERUMĄ...

...apie užuojautą
Viešpatie, tai buvo paskutinis Povilo nugyventas penktadienis. Sekančio penktadienio vakaro jis jau nebesulaukė. Tada mes galėjom viską daryt, viską- ką tik galėjom ir norėjom. Bet... noro buvo mažai, sveikatėlės dar mažiau ... Derindami norus ir galimybes - sutarėm , kad važiuosim į miestą, į knygyną, ir būtinai į centrą. Bandžiau "nušnekint", kad knygyną galim rast arčiau, centre bus daug žmonių.. "Mama, važiuokim į centrą. nueisim į Katedrą, uždegsim žvakutę už daktarės sūnų (po avarijos jis gulėjo reanimacijoj ir mus gydė kada kas pripuolė), kad greičiau pasveiktų"...
Ir nuvažiavom, ir visą Gedimino prospektą nužingsniavom (reikia pripažinti, kad miesto centras labiau pritaikytas kelionei vežimėliu nei Santariškės), ir žvakutę Katedroj uždegėm. Ir ne vieną..

... ne į temą
skaičiau kitų mamų pasisakymus apie skyrių. Ir visą savaitę nepaleidžia mintis, kad kažkaip pernelyg vienpusiškai mes čia kalbam. Gerbiu visų mamų pasisakymus, puikiai suprantu tuos išgyvenimus,tą neviltį .Viskas žinoma ir pažįstama, juk vieša paslaptis , kad aš- ta mama, kuri ligos pradžioje prašė pakeist gydančią gydytoją(tikrai ne dėl profesinių dalykų)...

Mums skyriuje ten teko praleist beveik 16mėnesių. Buvo visko ir nesupratimo,ir nusivylimo, ir ... sutikau nuostabių, jautrių žmonių. .. Nebuvau užsienio ar privačiuose klinikuose, negaliu lyginti priežiūros ten ir čia, bet iš patirties Santariškėse tokia...
Tikrai atsakingai galiu pasakyti, kad mūsų skyriaus sesutės yra geriausios. Užtenka parą chirurginiam "užtrukt" ir mano žiogas vežte verždavosi "namo" į skyrių. Ir aš pati laukdavau sugrįžimo į skyrių, kur sesutės žino, kad kateterio "kepurytė" yra vienkartinė, kur laikomasi sterilumo ir tvarkos.. O gal Povilas turėjo didžiulę dovaną- visi labai mylėjo. Ir medikai, ir personalas( tik valytoja-neaaa).
Išbėgus man iki vaistinės, Povilas džiaugdavosi , kad tą laiką pas jį buvo užsukusi sesutė "paplepėt"...
Pamenu , kaip nuoširdžiai sesutės mokė mane atlikt kasdienes procedūras- leist vaistus, paimti kraują , statyt lašines, kad nors kiek galėtume pabūt namuose.
Viena sesutė po išeiginių atnešė miške rinktų uogų Povilui...

Atvykę lankytojai irgi stebėjosi slaugytojų paprastumu. ( Bet... Tada , kai gavau Jūratės žinutę apie Reniuko mirtį, negalėjau patikėti- koridoriuje klausiau sutiktų seselių. Aišku, jos nieko"nežinojo" . Tokia taktika, tokia jų darbo kasdienybė.)
Povilas buvo tiesiog "susiskirstęs " sesutes- gerosios ir nelabai. Tai stengdavomės kateterį persiklijuot ar kitas planuojamas procedūras atlikt "gerųjų" darbo metu.
Nors visos vienodai buvo "papirktos" Povilo gervelėmis ir tėčio vežamom gėlėm.
Iš gydytojų lūpų išgirdau Baisųjų nuosprendį- iš netikėtumo matyt nesuvokiau , bet ašaros jų akyse neleido suabejoti sakoma tiesa. Tikrai skyriuje dirba ir nuoširdžių, jautrių gydytojų. Gal mums taip papuolė, bet jautrumo , netikėtų apsikabinimų teko sulaukt iš daugelio skyriaus (ir ne tik) gydytojų- tada, kai sugrįžom su recidyvu. Net nedrįstu lyginti 2004/2005 ir 2008m.gydymo. Dabar žmogiškumo, jautrumo , supratimo dešimtkeriopai daugiau. Bet... skyrius neturi psihologinės pagalbos. Sakykit ką norit - čia aš net nediskutuoju- NETURI. Psihologo pagalbos reikia ne tik mamoms, vaikams bet ir personalui. Vaikučių mirtys nepalieka nieko abejingo- manau, sesutės dažnai ir nežino, ką ir kaip pasakyti mamai, kuri dar jaučia šiltą vaikelio rankytę savo delne...
Jūrate, aš Reniui uždegiau žvakelę, o mano Angelui uždegė sesutės. Tikriausiai vėl Poviliuko žvaigždė taip lėmė, kad tą akimirką, kai užgeso jo akytės, buvę daktarai neskubino, neaiškino taisyklių ir reikalavimų, o nuoširdžiai , pareiškę užuojautą, leido tvarkytis neskubant...
Tik medikų pateikiama statistika man iki šiol nesuprantama...

... tokios mintys sugulė šiąnakt mano galvoje- ėmiau ir pasidalinau .
...apie tai ir su Povilu kalbėjom. Tik tai buvo taip senai-šiandien jau penki mėnesiai, kai paskutinį kartą su juo kalbėjau...
... Ingrida, pastebėjau tas gerveles jūsų namuose..
...Vaida, pamenu Juliuką su gražia kaukyte ir raudona gervyte..

[Sagne]

viskas taip artima, pažįstama... iki skausmo...

[ingrida]

Apkabinam...

[Jūratė-Reniaus mama]

taip pasiilgau tu dienu, kai Renius, su kauke eidamas i lauka, pro palatos langa, pakeles uzuolaidele, pamojuodavo Povilui...

[Audrone]

Siga,

neveltui Poviliukas irgi graziai rase! Juk i mama... labai grazu...skausminga, bet teisinga, jautru, subtilu ir grazu...
Tikiuosi, pavasario saulute aplankys, paglostys ir pakutens, kad nors trumpam sypsenele atsirastu!

[Siga]

Taip, labai laukiam tų šiltesnių saulės spinduliukų....
Laukiam šilumos, laukiam, kada kapelis iš žiemos žabangų išsilaisvins (jau laukuose kur ne kur sniego lopineliai, o kapinės taip storai ir "rūpesningai" sniego patalu užklotos...)
Laukiu pražystančių žibuoklių- jos visai šalia namų (už kelio, už pavasariškai patvinusio mažo upeliuko). Kasmet su vaikais eidavom jų pasiskint. Kai buvo mažiukai , visokių lapelių, pirmųjų gėlyčių prisiskindavo pilnas saujas ir, kol pareidavom namo, vos kelis žiedelius parnešdavo savo mažuose delniukuose...
Laukiu pavasario, tik... labai bijau balandžio.

[Lina (iš toli)]

Tą dieną (ir kasdien) mes širdyse laikysime Tave stipriai stipriai apkabinę... Uždegsime baltą žvakelę ir, pakėlę akis, į dangų siųsime savo šviesiausias maldas...

myliu.

[ingrida]

Kaip sakė Benas: "Tie gražūs purūs debesėliai tikriausiai Poviliuko..."
Štai ir pavasaris...Sagnė rašė, kad žibuoklės jau galveles kelia- reiktų nulėkt patikrint, Sigute?? Bunda gamta. Saulė tiesia skaisčius spindulius ir švelniai kutena; žirginėliai,besipuikuojantys kuris didesnis, pučiasi, auga,ilgėja;tyliai krauna pumpurus medžiai ir šypsosi šalpusnių nedrąsios galvytės iš po pernykštės žolės...Čyrena vieversys, klykauja pempės...Gražu...Štai ir tas balandis...Drąsiau...Mes su jumis.

[Lina (iš toli)]

Širdy laikau Tave, Poviliuk... Šiandien ir kasdien. Šypsokis mums nuo savo Dangaus Laivelio... Mylim ir mylėsim - amžinai.

Apkabinu Tave, Sigute, visą jūsų šeimyną...

PS. Kai pranešė, kad šiandien - su perkūnija, - nusišypsojau Ach tie mūsų išdykėliai - juk čia jie nuo debesėlių gimtadienio fejerverkus leis

[Linas_V]

Ypač šiandien mintimis su jumis, Sigute, Ramūnai, Ignai... Povilai, Tu – mūsų širdyse!

[Edita]

Povilai,

Šiandien ją dovanoju Tau...



Myliu, ilgiuosi, apglėbiu širdimi ir be galo branginu prisiminimus...
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Aistyte]

Poviliuk, Tu visada mūsų širdelėse...

[Tautvilė]

Su gimtadieniu, Povilai… Kad ir kaip trumpai teko Tave pažinti, Tavo prisiminimą saugau ir saugosiu širdyje.

Sigute, Ramūnai, Ignai – mintys esu su Jūsų šeima. Visada.

[Daina T]

Su gimtadieniu Poviliuk.

[Sneeze]

Su gimimo diena Poviliuk!