Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Jurggga]

.. kasdien apie jus galvoju.. tikrai kasdien. Juratele, kaip judvi laikotes?

[Jūratė-Reniaus mama]

kazkodel, kai noriu pasiziuret, kas mus su Reniuku atsimena, ieinu i " vaiku istorijas"...Deja, ten Reniuko istorijos jau nera..
As visiskoj duobej..Ir nebesu ta mama , kuri kazkada buvau. Esu niekas..Stumiu dienas ir neprisiverciu gyvent..Zinau, blogai Auksytei, bet vis kaip i siena atsitrenkiu- kur beeiciau, kaip besistengciau..Kad ir eglutes iziebime-nuejom, dukrytei dziaugsma norejau padaryt, kaledu dvasia pajust..O asaros upeliais...Renius fejerverku nemato..Kartojau mintyse " ziurek ,Reniau, mano akim..Tu pamatysi".. Jauciu, kad mes taip ir esam viena..Negaliu sau atleist, kaltes jausmas, kad kazko del jo nepadariau, varo i beprotyste. Pagalvoju, kad mamoms, kurioms gydytojai pasake, kad chemija neveikia, kad nieko nebegali padet, yra lengviau...Jos nieko negalejo pakeist...O as zinau, kad Reniui taip neturejo atsitikt...JIs manim pasitikejo, zinojo, kad esu salia ir ji apsaugosiu, o as ji nuvyliau...
Taip ir egzistuoju...Vienatvej ir nekencianti saves. Kur beeiciau, kur bevaziuociau, rodos, slenku salia savo gyvenimo filmo juostos...Takeliai, kur kartu ejom, suoliukas, kur sedejo...Viska atsimenu, net ka kalbejom, kaip jis tuo metu zodzius tare, kaip didziavaus, budama salia...Vaistai vaistai, o vistiek bemieges naktys..Turbut, itampa padare savo- ana sekmadieni jau kalbejaus su angelais. Maniau, suplys visos galvos kraujagysles. Skausmas nerealus, o net telefono negali pasiimt greitajai issikviest. Po kokiu 10 valandu apeme baime, kad beskubedama pas Reniuka paliksiu pasauly viena Auksyte...Dar ne viska siam pasauly atlikau, dar negaliu pas tave, Reniuk...O ateinanti sekmadieni tau butu sueje 13 metu...

[odeta]

Miela Jurate, as netinku Jums i guodejus, patarejus ar dar kokius (-ejus) nes neturiu tam teises. Kai zmones sako, kad laikas gydo - galbūt, bet tai ilgas laikas. Kiekvienas individualiai ta laika turi pragedeti. Kaip ir sakiau neturiu teises patarti bet kai man buna labai, labai, ziauriai labai liudna as tiesiog noriu su kazkuo pasikalbeti (manau tikrai galima atrasti ta zmogu- drauge, kuniga, mama,psichologa ar tiesiog nepazystama zmogu). Nemanau ir Jus nemanykite kad kažkam užkrausite savo gela tik kalbekite netilekite. Jus esate nuostabi MAMA, tuo neabejokite ir tik saves nekaltinkite del nieko kartais vieni ar kiti dalykai nepriklauso nuo musu. Neabejoju kad pagalvojate apie savo dukryte, bet manau jai taip pat neramu del Jusu. Mazos sirdeles isgyvena taip pat dideli skausma.
Bukite tarp zmoniu, kalbekite ir kuo daugiau. Nesu medike, bet cheminiai vaistai tai laikina priemone laikinas draugas. Jums reikalingas visai kitas draugas...
Jei esu neteisi del savo isdestytu minciu -atleiskite

[Onute]

Panasiais ir kitais atvejais isgyti padeda Reiki seansai. Tik zmogus pats turi noreti, kad jo gyvenimas pasikeistu...
_________________
sparnai3@gmail.com
8 687 51597

[Diana]

Miela Jūrate,junkitės prie mūsų gruodžio 14 d. Kartu lengviau...

[Jurggga]

Apkabinu. Tikiu, kad be proto sunki diena.

[vakare]

Jurate,stipriai stipriai tave apkabinam ir galim tik palinket stiprybes.Tu mums buvai pavyzdys,tad nenuleisk ranku,labai prasom.Mes mintimis ir maldoje su tavim.Laikykis.

[inga]

Jūrate, laikykis... Bandyk surasti gyvenimo tikslą, kabinkis į jį ragais ir nagais. Nepavyks iškart, bet bandyk - dėl Reniaus, dėl dukrelės, dėl savęs... Sunku bus, bet bandyk. Man pavyko "persilaužti" tik antrais metais, o ligi tol grimzdau į duobę, kabinausi, vėl grimzdau... Bet visgi po kokių pusantrų metų išlipau... Neturėjau su kuo kalbėtis apie savo angelėlį, tai bendravau (ir bendrauju) internete su tokio pat likimo mamytėmis specialiame skyrelyje. Bendravau daug - verkėm kartu, džiaugėmės kartu vienos dėl kitų... Kitaip turbūt būčiau išprotėjusi iš nevilties: visad buvau nežmoniškai jautri ir drovi, o internete išsilieti lengviau - ir sieloj tą minutę prašviesėja, kai bent jau kas nors žodžiais paguodžia.
Skausmas niekur nedingo, liko - bet kitoks: ne toks aštrus. O apie Aleksiuką galvoju kasdien. Kitaip ir nebus. Ir dabar liūdna... Man Kalėdos po Aliuko išėjimo būna tik liūdnos, nors ir stengiuosi džiaugtis, neišeina... Bet bandau.
Ir mes tavo Reniuko nepamiršim niekad. Likimo draugai amžiams liks širdyje... Ir Renius - juodaakis garbanius kovotojas. Taigi, viena iš paskatų gyventi - kol gyvename mes, mūsų mintyse bei širdyse gyvens ir JIE.
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[jurgelis]

Su Šv Kalėdomis angeliuk

[VAIDA]

Juratele, kaip laikais? Gal susiradai darbelį? Man tik tas ir padeda, jei nedirbciau, tai nežinau, kaip būtų... Savaitgaliais apie nieka kitą ir negalvoju, tik ką veiktume su Juliuku, ką valgyt darytume, nes jo kulinariniai užsakymai keisdavosi kas valanda . Begalinis ilgesys ir kuo toliau tuo labiau .Intensyviai ieškau paminkliuko, bet niekur nerandu tokio, kuris mane užkabintų, net negalvojau, kad tai taip sunku.
Dažnai prisimenu, kaip Reniukas mums šokdavo lauke, o mes su Juliuku žiūrėdavom per langą, Julius sakydavo: - pamaiva, tas Renius .

[Jūratė-Reniaus mama]

sveikute, Vaida. Taip dirbu, kartais dziaugiuos, kad ryte ner kada galvot- begi i troleibusa, kartais pradeda net zmones nervuot, o visi garsai ( as, matai, spaustuvej dirbu) , rodos, simta kart garsiau skambeti ima. Tada " kalu" vaistu ir dirbu toliau.
Praejo jau 7 menesiai, o vis dar laukiu, kada Renius sugris. Smegenys tartum uzsiblokavo- dar vis netikiu, kad jo nera. Kai prie kapelio tupiu, pati sau sakau-" kai suprasiu, kas atsitiko-isprotesiu". O dabar tik ilgesys, tartum isvaziavo jis kazkur toli...
Issigandau , kad nusigydysiu savo nenormaliom dozem vaistu- kreipiaus i psichiatra. Supratau tik tiek, kad turiu pati nueiti, kol dar man " daeina", nes bijojau, kad viena grazia diena to jau nebesuprasiu. I ligonine gult atsisakiau, bandysiu gydytis namie. O mano vaistu dozes pasirode visai nedideles- dar ne tokias uzdejo. Ir vaistus ne vienus + antidepresantai Jau ne pirmas gydymas, tai sake , kad viskas truks ne maziau 3 metu. Zinau, jausmai niekur nedings, bet jau nebepakeliau. Labiausiai zudo kaltes jausmas...Tik laiko atgal nebegrazinsi. Kartais man atrodo, kad man uztektu susigrazint tik viena para ir viskas galejo but kitaip...Puikiai atsimenu, kaip gydytoja Tamuliene stovejo prie Reniaus, kai jam sergant meningitu chemoterapijos metu pavojingai nukrito spaudimas. Tik jos deka tada Reniukas isgyveno. O ta baisiaja nakti, ir ne tik ja, visa savaite pries tai, truko prieziuros, atidumo. Vaikas klykia is skausmo, o viena is transplantacijos gydytoju issireiske-" tai jis cia psichologiskai". Nebuvo atlikti tyrimai, kurie siaip daromi kas pirmadieni, nebuvo atlikti 3 savaites, nes Lietuvai buvo iseiginiai savaitgaliai, o trecia pirmadieni laborante sirgo...Keturi vaikai per Lietuva transplantacijoj, o visiems vienodai. Gyde "aklai" , tik nuspedami nuo ko. Rezultatai matomi...O kas jiems- mire mano vaikas. O jiems tik statistika- VALIO Lietuvoj sekmingai atlikta 60 transplantacija O po to, kai tavo vaikas tau ant ranku nebeikvepia, kai tu klyki "kvepuok", seseles vaiksto suletintai, laukia gydytoju is reanimacijos atlekiant, stovi duris pradare ir tarp saves juokiasi...Ne is taves , zinoma, jom siaip linksma. O tuo metu mirsta tavo vaikas. Eini is reanimacijos atsisveikinus su savo meile, su savo gyvenimu, slenki kaip seselis-tik niekas, niekas is seseliu uzuojautos nepareiskia...Viena pasake oficialiai, bet turbut tik del to, kad jai reikejo prieit ir pasakyt, kad as transplantacijos ranksluostuka is reanimacijos paimciau ir grazinciau. Dzin man tas ranksluostukas...Tik Povilo mama verke kojas apsikabinus...Ne tai ne verksmas buvo-sielos klyksmas...Ji isverke ir savo sirdi, nes zinojo, kad ji eina link to pacio...Aciu, kad tada buvai salia...Tavo virtuvej uzdengta zvakute Reniukui iki siol susildo mano sirdi...Ir Valerijos mamytei aciu uz buvima salia...Tik Valerija nebebus Reniaus zmona, ir Ievute...Nors jie gal ten susitiko...

[Ziuzia]

Jūrate, žinau, kad niekad nesurasiu žodžių Jums paguosti, jų tiesiog nėra. Bet abi su dukryte savo širdelėmis esam su Jumis, laikom už rankų... Stipriai apkabinu...

[Audrone]

Man irgi norisi kaip nors paguosti, nes jusu isgyvenimai labai drasko sirdi... ir man atrodo, kad yra visai normalu jausti kalte ir kad tas jausmas atslugs pamazele...nes jusu kaltes nera tame, kas ivyko.
Jurate, jus labai stipri! Tiek metu kentejote kartu, tad viskas suprantama. Tik labai noretusi, kad ka nors papasakotumete apie dukrytes gyvenima. Kaip jai sekasi. Ar ji dar mokinuke? Ir labai gero savaitgalio!

[agweta]

esu visad su tavimi,mieloji.visu pirma atbegu i ''rugute''ir perbegu per visus vaikucius.nesvarbu,kur jie bebutu.visad laukiu ziniu is jusu gyvenimo.juk einam jusu pramintom pedom,netgi ta pacia palata dalinames.ir kas vakara,budama ten,prisiminiau Reniuka ir tave.ka jau bekalbeti ir berasyti tau,jei man sirdi skauda.tavoji jau turejo suplysti i mazus skutelius...neteisinga,labai neteisinga,bet mes bejeges ka nors pakeisti.uz mus nusprendzia likimas...apkabinu tave,Jurate,stipriai stipriai apkabinu...kilk,po truputeli,po milimetra,kilk!prisiversk,nors tai be galo sunku...

[Siga]

Jūrate, ir dabar aš Tave apkabinu... Laikykis. Mes visos kaltinam save- galėjom tą ir tą padaryt. Gal ir galėjom... Bet juk padarėm viską, KĄ TADA galėjom. Tik dabar kitaip atrodo...
(O medikai... Kažin kokius statistikos procentus skelbia už praeitus metus? Nenustebčiau, jei sakytų , kad leukemija išgydoma mūsų šaly kokiems 90procentų. Ar net 95... Gal kas jau girdėjot? )
Laikykis. Būk stipri- tokią aš tave pažinau...