Santykiai su medicinos personalu

 

Vaikai, sergantys vėžiu, daug laiko praleidžia ligoninėje ir kitose medicininėse įstaigose. Labai svarbu, kad tėvai ir medicinos įstaigų darbuotojai sukurtų ir išlaikytų santykius, paremtus pasitikėjimu, bendradarbiavimu. Gydytojai tikisi iš tėvų, kad jie nepamirš paskirtų vizitų, paruoš vaiką procedūroms, prižiūrės, kad būtų išgerti visi reikalingi vaistai, pastebės jų šalutinį poveikį ar naujus ligos simptomus. Tėvai tikisi iš gydytojų pakankamų medicininių žinių, patyrimo atliekant procedūras, geros nuovokos, rūpinimosi ir nuoširdaus bendravimo. Pagarba ir geri santykiai tarp medicinos personalo ir tėvų, leidžia vaikui jaustis ramiai ir saugiai.

 

Skiriami trys gydytojų ir tėvų santykių tipai:

 

Tėviški. Tėvai būna nuolankūs, o gydytojas prisiima tėvo vaidmenį. Problema ta, kad,nors medikai niekada nenori blogo, jie yra žmonės, todėl kartais klysta. Jei tėvai neprižiūri skiriamų vaistų, jų dozių, klaidos gali likti nepastebėtos. Be to, tėvai puikiai pažįsta savo vaiką, jo reakciją į įvairius vaistus ir kitokį gydymą. Daugelis tėvų bijo gydytojų ir mano, kad, jei per daug klausinės, kentės jų vaikas. Toks elgesys atima iš vaiko galimybę būti apsaugotam, jei kas nors bus negerai.

 

Priešiški. Kai kurie tėvai priima poziciją „mes prieš juos“, kuri yra neproduktyvi. Atrodo, lyg jie manytų, kad dėl ligos kaltas medicinos personalas, todėl kaltina jį dėl įvykstančių ligos atkryčių. Toks požiūris pakerta vaiko pasitikėjimą gydytoju, kuris labai svarbus sveikimui.

 

Kolegiški. Tai tikra partnerystė, kai tėvai ir gydytojai yra viename lygmenyje, gerbiantys kiekvieno indėlį. Gydytojas supranta, kad tėvai geriausiai pasirūpins, jog vaistai būtų tvarkingai geriami. Tėvai pripažįsta gydytojo kompetenciją ir laisvai su juo aptaria įvairias gydymo galimybes bei iškilusias problemas. Tada vaikas pasitiki gydytoju, tėvai jaučiasi ramesni, o gydytojas patenkintas tėvų pasirinktu gydymo metodu, geriausiai galinčiu padėti vaikui.