Tiek daug žodžių, minčių ir idėjų sukasi galvoje, bet yra taip sunku rašyti Tau, mano vaikeli. Gaila, kad paskutinius kelis metus mažai Tave mačiau ir neatvažiuodavau, kai Tu manęs laukei. Gal ir nebuvau šalia, bet Tu visada buvai ir būsi mano širdyje, mano mintyse. Kodėl likimas Tau davė tokią trumpą vaikystę ir tokį sunkų gyvenimėlį? Kodėl Tu, toks gražus ir protingas vaikas, turėjai patirti tiek skausmo? Šie dalykai visam laikui liks nepaaiškinti. Niekas ir nesugebės to padaryti. Dabar, rašydama šį laišką, matau Tave prieš akis. Bet aš matau nebe ligos iškankintą vaiką, o tą linksmą berniuką, mojuojantį pro mašinos langą ir dainuojantį vasarišką dainą. Tu toks ir išliksi mano prisiminimuose. Noriu su tavimi atsisveikinti, juk nepadariau to, kai tu išėjai. Atsisveikinu ne visam laikui, juk ateis diena, kada mes vėl susitiksime ir visam laikui liksim kartu. Iki.

Krikšto mama Agne