Renius

2006-04-04

Sveiki, mes jau namie. Pusė metų intensyvios chemoterapijos jau praeity. Dabar Renius kasdieną ištisus metus gers chemiją tabletėmis. 2007 metų kovo 7 dieną, duok Dieve, gydymas baigsis. Gegužės mėnesį bus 8 metai, kai jam nustatyta diagnozė - leukemija. Kai šį kartą liga pasikartojo, maniau, kad mes jau psichologiškai nebeištversime gydymo. Ištvėrėm. Kai pradedi kovot su liga, kai kiekvieną dieną ir naktį esi įsitempęs, kai laikas skaičiuojamas pagal chemiją - šešios paros chemijos, trys laisvos dienos, kraujo kritimas, dvi atsigavimo savaitės, dvi dienos namie, vėl ligoninė ir vėl viskas iš pradžių - nelieka vietos isterijai. Baimė apima vėliau, baigus gydymą, kai grįžti namo ir įtampa atslūgsta. Tada apima baimė ir nerimas – vis pašoki naktį pasižiūrėti, kaip laša lašelinė. Kelios savaitės praeina, kol grįžti į šį pasaulį, į realų gyvenimą. Nors nežinau, ar mamos kada nors atsigauna - nežinomybės šešėlis visada šalia... Matau, kaip atsigauna Reniukas, nors į 5 aukštą užlipt dar sunku. Priaugo daug svorio nuo gydymo hormonais, tad dabar turiu ne vieną Reniuką, o du. Akys jau priprato, tik širdis dar ne - persmelkia visą, kai apsikabinu. Pusė metų tepraėjo, o ką vaistai su žmogum padarė. Teko visą spintą ištuštint, nes nei į vieną rūbelį nebetelpa. Jau po truputį atauga plaukai, blakstienos, antakiai. Ačiū, Dieve, kad išklausei mano maldas... Esu labai dėkinga širdies echoskopiją Santariškėse atlikusiai gydytojai, kuri atidžiai ir atsakingai įvertino Reniaus būklę. Jos rekomendavimu iš gydymo schemos buvo išbrauktas daunorubicinas - baisi chemija, kurios Reniaus širdelė nebūtų atlaikiusi. 

Dėkinga ir mus gydžiusiai onkohematologei Tamulienei, ypač atidžiai apmąsčiusiai kiekvieną gydymo žingsnį, kiekvieną galimą pasekmę ir sugebėjusiai padaryt viską, kad Renius ištvertų gydymą. Nors gydytojas ir ne visagalis, nuo jo tikrai daug kas priklauso. Kiekvienas laiku atliktas tyrimas gali išgelbėt gyvybę. Ir dar ši gydytoja išklauso mamą, o tai labai svarbu, juk mama pažįsta savo vaiką ir kai gydytoja įsiklauso į mamos pastebėjimus, kartais galima žingsneliu aplenkt nelaimę. Labai sunki buvo gydymo pradžia. Pradėjo nuo švitinimo į sėklides. Renių labai pykino, kaip ir vėliau viso gydymo metu, nes jo organizmas jau sunkiai galėjo ištverti chemiją. Nuo švitinimo sėklidės ėmė staigiai mažėti, o skausmas tapo nepakeliamas - sėklidės atrodė kaip nudegintos. Tai buvo tik pirma gydymo savaitė, o Reniukas vos paeidavo, nevalgė. Švitinimas ėjo kartu su chemoterapija ir jau po pirmo bloko atsirado didelis kraujo rodiklių kritimas, pakilo aukšta temperatūra, ištiko šlapimo takų sepsis. Pylė kraują, skyrė antibiotikų. Išsikapstė, dvi dieneles pailsėjo ir vėl gavo chemijos. Tada gydytoja patarė gerti preparatą Wobe-Mugos E. Praėjus gydymui ir galėdama palyginti tuometinę Reniaus savijautą su tuo, kaip jis jautėsi ankstesnių gydymų metu, tikrai galiu pasakyti, kad šie vaistai yra veiksmingi. Nedaug mums suteikė vilties ištverti chemiją. Žinojau, kad turiu daryt viską, kas tik įmanoma, kad tik padėčiau sūnui. Ir nors ištiko šokas sužinojus, kad šie vaistai mėnesiui kainuoja 400 Lt, o po intensyvios chemoterapijos juos teks gerti dar 5 metus, kad nesugrįžtų liga, suvokiau, kad neturiu laiko galvot, ar tai brangu, ar ne. Sukrapščiau tik dešimčiai tablečių. Užteko trims dienoms. Pirmai dėžutei surinko draugai. Supratau, kad vienai nepavyks, todėl teko ieškoti išeities. Sužinojau apie paramos fondą „Rugutė" ir kreipiausi į jį pagalbos. Jau po savaitės Edita atvežė dvi dėžutes vaistų. Remia mus ir iki šiol. Jos dėka Renius gėrė vaistus kasdien. Didžiausia baimė apėmė tuomet, kai atvažiavę 6-tam blokui sužinojome, kad nebėra mūsų draugo, su kuriuo kartu pradėjom gydymą ir kurio diagnozė buvo tokia pat, kaip ir mūsų. Mums buvo likę trys patys sunkiausi blokai. Dienos ir naktys susiliejo į ilgą baisų sapną. Prasidėjo baisūs burnos opėjimai, o po 10 dienų Renius negalėdavo nei kąsnelio nuryt, nei gurkšnelio atsigert. Mažais žingsniukais ėjom į priekį... 

Prieš gulant paskutiniam blokui paprašiau Kauno klinikose atlikti sėklidžių echoskopiją. Kaip iš po žemių skambėjo gydytojo žodžiai: „Matau židinius. Panašu į recidyvą ir jei liga vėl atsinaujino, vaizdas kasdieną blogės". Maniau, kad išprotėsiu per vieną naktį. Nejau vėl viskas iš pradžių? Taip nemiegojus ir prisirijus raminamųjų atvykau su Reniumi į Vilnių. Iš karto paprašiau pakartoti echoskopiją. Santariškių gydytojas paneigė įtarimus, nuramino, kad viskas gerai, kad sėklidės sveikos, o Kaune darytas nuotraukas liepė suplėšyti. Koks absurdas, kad tokia ligoninė kaip Kauno klinikos neturi geros įrangos. Tuomet koks gali būti diagnozavimas ar ligonių priežiūra, jei nuotraukoje vos galima įžiūrėti, kad tai sėklidės - tokia ji nekokybiška. Po paskutinio 8 bloko grįžom namo. Jau kitą naktį iš nosies pasipylė kraujas. Lėkėm į Kauno klinikas. Liga specifinė, todėl kaip tokioj situacijoj elgtis, žino tik hematologai, o kitų specializacijų gydytojai ne tik kad neturi supratimo, bet, rodos, ir nenori turėt. O juk galėtų pasidomėti. Mums taip „pasisekė", kad pasitaikė šventinės dienos, kai nebuvo nei vieno hematologo. Reikalavau ekstra kraujo tyrimo, o man pasakė, kad dar vakar mus išleido su geru krauju. Padarius paaiškėjo, kad nukraujavimas toks stiprus, jog nedelsiant reikia pilti kraują. Per 4 dienas Reniui supylė 21 maišiuką kraujo. Išsivystė tokia organizmo reakcija: supylus kraują jis ne tik neprigijo, bet organizmas jį naikino kaip antikūnį, tuo pačiu naikindamas ir Reniaus kraują. Padėtis vis blogėjo, o kartu ir kraujo rodikliai. Nosį laikė užkimštą daugiau kaip 10 dienų. Be to, šlapimo takų užkrėtimas, pakilusi temperatūra ir antibiotikai. Jau net ir Vilniui buvo pranešta, o ten gydytojų konsiliumas priėmė sprendimą taikyti smūginę hormonų terapiją. Hematologės Ramanauskienės dėka Reniukas išsikapstė. Dar ilgai nevaikščiojo, o į tualetą ėjo keturiomis. Stiprūs kaulų skausmai tęsėsi gal dvi savaites tol, kol nepagerėjo kraujas. Dabar vėl visa šeima mokomės gyventi. Liga paliečia visus. Stengiamės kuo daugiau bendrauti. Jau sesytė nebeverkia, o baisusis sapnas po truputį traukiasi užmarštin. Dieve, saugok mano Reniuką. Aš girdysiu vaistukus, rūpinsiuos, kad atliktų tyrimus, gaminsiu skaniausią maistą... ir būsiu šalia. Deja, nuo manęs daugiau niekas nepriklauso. Nustebino vieną dieną suskambęs telefonas. Skambino UAB „Osama“ direktorius Vaidas Rekstys. Paklausė mūsų adreso, atvažiavo pas mus ir padavė Reniui pinigų tardamas: „Noriu nors kiek padėti. Mano žmona dažnai skaito „Rugutės " interneto puslapį, todėl žino vaikų istorijas. Sėkmės jums." Sutrikau taip, kad net nežinojau, ką sakyti. Šiltas ir nuoširdus žmogus. Padavė ir išvažiavo. Už tai nelaukdamas jokios padėkos.