Nika

  Mamos prisiminimai...

Nikos gimimo nekantriai laukė visa šeima. 1995 m. vasario 25 d. ji sunkiai atėjo į šį pasaulį. Kūdikėlis buvo labai gražus ir svėrė net 4 kg. Šio angeliuko atėjimas į pasaulį yra vienas iš laimingiausių šeimos prisiminimų. Apsupta artimųjų meilės, ji augo kaip sveika ir gyvybinga mergaitė: lankė darželį, žaidė vaikiškus žaidimus, mylėjo sesutę. Nika labiausiai troško kuo greičiau pažinti pasaulį. Dukrytė mėgdavo praleisti laiką su vyresniais vaikais. Ji akivaizdžiai skyrėsi nuo savo bendraamžių net ir savo charakteriu: buvo rimtesnė ir protingesnė, nemėgo išlepusių ir neklusnių vaikučių. Mes labai stengėmės, kad dukrelės taptų savarankiškomis, geromis, nuoširdžiomis panelėmis ir gerbtų vyresnius už save žmones. Būtent Nikutė iš kiekvieno šeimos nario stengėsi mokytis sudėtingiausių gyvenimo paslapčių.

…Žvelgdami į praeitį iš dabarties taško, susidarome įspūdį, jog Nika taip skubėdama gyventi tarsi nujautė savo likimą. Laisvalaikiu ji užsidarydavo savo mažame barbių pasaulėlyje, į kurį nieko kito neįsileisdavo. Ji turėjo lėlių namus ir jausdavosi tarsi valdovė. O galbūt Mama… Stebėdama mane, ji išmoko siūti lėlėms drabužėlius. Žaisdama ji užmiršdavo visus aplinkinius. Beveik visą likusį savo laiką Nikutė praleisdavo su tėčiu: žaidė intelektualius žaidimus, sprendė kryžiažodžius. Jau 3-ejų metukų mūsų dukrytė mokėsi pažinti pirmąsias raides, skaičius, o 5-erių mergaitė pradėjo svajoti apie mokyklą. Būtent tokio amžiaus ji ir pradėjo lankyti paruošiamąją 0 klasę. Mokytojai labai ją gyrė dėl rimto požiūrio į mokslą. Mokykloje Nikutė buvo visų renginių siela: šoko, vaidino, piešė… Tačiau net ir tarp draugų ji nepakentė pykčio, melo, nesąžiningumo. Kalbėdama visada žiūrėdavo į akis ir laukdavo tiesaus atsakymo. Po 0 klasės, šešerių metų, ji pradėjo mokytis iškart antrojoje klasėje. Nika buvo laiminga, nes kartu su sese galėjo eiti į mokyklą. Julija Nikutei buvo pavyzdys, idealas. Stebėdami tą beribę sesučių meilę, jų tarpusavio supratimą (Nors Julija ir 7 metais vyresnė už Niką), mes jautėmės tvirta, laiminga šeima. Buvome kartu visur ir manėme, jog niekada niekas negalės sudrumsti šios idilės.

Taip viskas tęsėsi iki lemtingos 2002 metų žiemos… Jaunesnioji dukrytė susirgo bronchitu. Poliklinikoje jai atliko kraujo tyrimus, tačiau dėl gydytojų klaidos nebuvo pastebėta, jog leukocitų kiekis kraujyje jau buvo apie 30% (normalus kiekis šių kraujo kūnelių yra apie 10%). Medikai neatkreipė dėmesio net į raudonai pažymėtus skaičius ir prašymą skubiai pakartoti tyrimus. Lapukas su rezultatais buvo įklijuotas į Nikos medicininę kortelę. Praėjus trims (!!!) savaitėms mergaitei leista eiti į mokyklą, tačiau vos po poros dienų ji pradėjo akivaizdžiai silpti. Išksikvietus gydytoją buvo atlikti pakartotiniai tyrimai, kurie parodė, jog leukocitų jau buvo virš 280. Tyrimų aparatas vos atlaikė tokius skaičius. Daktarams - šokas. Tada kažkas pastebėjo ir pirmuosius tyrimų rezultatus. Visi pradėjo ieškoti kaltų, aiškintis klaidos priežastis. Bet mums tai jau nesvarbu... Tėvelis su mergaite pasiskolino draugų mašiną ir skubiai išvyko į Vilniaus miesto ligoninę. Ten paimtų kraujo mėginių tyrimai rodė dar baisesnius skaičius. Medikai pasakė : „Dar diena... Ir Jums jau nebebūtų, ką vežti į Vilnių“. Prisimenu, tai buvo pirmas kartas, kai patikėjome Nikos angeliuku. Visa šeima dėkojo Dievui, kad suspėjo laiku.

Nuo tos nelemtos dienos prasidėjo rimta ir žiauri kova su baisia liga. Tėvelis metė darbus ir visą laiką buvo su Nikute. Jis tapo tarsi geriausias jos draugas, patarėjas. Mergaitė šalia mano vyro jautėsi visiškai saugi, tarsi už sienos, ir nieko nebijojo. Tėvelis, tai žmogus, kuris pirmas laikė Niką ant rankų... Jis praleisdavo su ja tiek liūdniausias, tiek ir linksmiausias akimirkas... Jis buvo su dukrele visada.. Iki paskutiniųjų širdelės dūžių. Net kančias jiedu dalinosi pusiau. Nikutė niekada nematė savo tėvelio ašarų , nes jis yra labai stiprus žmogus. Tokia negalėjau būti net aš – Mama. Man plyšo širdis matant dukrelės skausmus. Nesugebėjau būti tvirta, ne kartą bėgo ašarų upeliai... Tačiau mano mažasis angeliukas bardavo mamytę už „šlapias akis“. Ji visus stebino savo neišsemiama tvirtybe, stiprybe, kantrybe... Jos akytėse niekada nesirodė baimės ašaros... Tačiau mergaitė net nežinojo, kokia baisia liga ji sirgo, nes mes ją įtikinome, jog greit pasveiks... Visi stengėmės tikėti, jog viskas turi būti gerai. ....

Susirgus Nika netikėtai paliko vaikystės pasaulį ir atsidūrė išbandymų kupiname gyvenimo kelyje. Būdama nepaprastai atsakinga, ji visą laiką tikėjo daktarais ir jiems pakluso. Mergaitė pradėjo labiau tikėti Dievuliu, meldėsi kiekvieną dieną, visur nešiojosi Šv. Nikos paveikslą. Tokius likimo smūgius patiria tikrai ne kiekvienas suaugęs žmogus... Nikutės užsispyrimas padėdavo jai laukti dienos, kai ji vėl bus sveika ir žais su lėlėmis. Sirgdama mergaitė pradėjo jautriai reaguoti į kitų žmonių nelaimes, ji verkdavo išgirdusi kitų vaikučių kupinus kančių balsus....