Lietuvė Tekančios saulės šalyje ilgesiui neturi laiko

Dovilė Kamarauskienė,

„Kauno diena" 2006 m. rugsėjo 28 d., Nr. 222 (17986)

 

Japonijoje dirbanti ir gyvenanti Lina Žukauskaitė laisvalaikiu ieško pagalbos vėžiu sergantiems vaikams

 

Tekančios saulės šalis Japonija daugeliui lietuvių vis dar reiškia egzotiką. Ši itin išsivysčiusi Tolimųjų Rytų valstybė, kurioje gyvena daugiau kaip 120 milijonų gyventojų, tapo namais ir maždaug 100 lietuvių. Tačiau prieš 15 metų Japonijoje jų buvo tik vienas. Japonijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nuo kitų tautiečių, išvykusių ieškoti laimės svetur, šioje šalyje dirba toli gražu ne juodą darbą. Galbūt išskyrus keletą ar keliolika baruose dirbančių merginų, dauguma kitų lietuvių į Japoniją atvyko tęsti studijų ir dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

 

Vyksta specialistai

 

Dauguma Japonijoje gyvenančių lietuvių - jauni specialistai ir jų šeimų nariai. Buvęs Lietuvos ambasadorius Japonijoje Algirdas Kudzys pasakojo, jog 30-40 lietuvių studijuoja šios šalies universitetuose, apie 20 dirba įvairiose institucijose - bankuose, mokslinio tyrimo centruose. Dar maždaug 10-15 lietuvių Japonijoje apsigyveno sukūrę šeimas su šios šalies piliečiais. Japonijoje atskirą grupę sudaro baruose šokėjomis dirbančios lietuvės. Tačiau oficialios informacijos apie jas ambasada neturi. „Jų tikrai dar yra, bet kiek - negaliu pasakyti. Tačiau mažiau nei prieš kelerius metus. Kai ne kartą viešai kalbėjome, kad per įvairias agentūras be darbo vizų dirbti į Japoniją atvykstančios merginos yra nelegalės ir ambasada tokios iniciatyvos nepalaikys, jos į mus net nesikreipia, jeigu ir iškyla problemų su migracijos tarnyba. Turbūt jau dvejus metus nesulaukiau nė vieno jų skambučio”, - pasakojo rugsėjį kadenciją baigęs ambasadorius. Dėl nelegalia veikla užsiiminėjusių lietuvių prieš keletą metų net normalioms turistėms būdavo nelengva įvažiuoti į Japoniją, nes būdavo manoma, kad jos važiuoja dirbti į barus. Nemažai jų būdavo priverstos grįžti atgal - Japonija jų neįsileisdavo. Prieš keletą metų ambasada net skaičiuodavo neįleistų turistų rekordus. „Kartą nebuvo įleistos visos 12 vienu reisu iš Kopenhagos atskridusios lietuvės. Tačiau į ambasadą jos nesikreipė. Kodėl, galima tik spėlioti”, - pasakojo A.Kudzys. Lietuvių bendruomenė kartą per tris mėnesius yra laukiama Lietuvos ambasadoje Tokijuje. Lietuvių bendruomenės pirmininkė Rūta Verp rengia visų didžiųjų katalikiškų švenčių paminėjimus, tačiau dažniau lietuviai nesusieina dėl paprastos priežasties - japoniško darbo ritmo. Japonijoje darbo diena trunka maždaug nuo 8 valandos ryto iki 10 vakaro, dalį dienos dažnai dirbama ir šeštadienį. „Mūsų bendruomenė čia yra taiki ir draugiška. Manau, ji po truputį didės”, - sakė A.Kudzys. Prieš 15 metų, pradėdamas dirbti Hokaido universitete, jis buvo vienintelis lietuvis šioje šalyje. Vedęs japonę, buvęs ambasadorius sieja ir savo ateitį su šia šalimi.

 

Išmoko kelis šimtus hieroglifų

 

Kaunietės Linos Žukauskaitės pažintis su Japonija prasidėjo prieš 10 metų, kai ji, komandiruota Užsienio reikalų ministerijos, atvyko mokytis į Japonų kalbos institutą šalia Tokijo esančioje Saitamos prefektūroje. Po metus trukusių studijų ji grįžo į Lietuvą, bet neilgam - po trejų metų ji buvo išsiųsta dirbti į naujai atidarytą Lietuvos ambasadą Tokijuje. Treji metai Japonijoje, po to dar treji - Lietuvoje ir Lina vėl, jau trečią kartą, sugrįžo į Tokiją. „Čia dirbti tikrai įdomu. Japonija - visai kitas pasaulis. Įdomu pažinti šios šalies kultūrą, vis labiau suprasti žmonių bendravimo ypatumus, verslo etiką. Darbas, atstovaujant Lietuvos interesams visiškai kitos kultūros ir tradicijų šalyje - tikrai nelengvas, bet kartu - labai įdomus”, - kalbėjo Lietuvos ambasados Japonijoje patarėja L.Žukauskaitė. Japoniškai susikalbanti lietuvė šios kalbos pagrindų išmoko studijuodama Japonų kalbos institute, nors tie metai jai buvo bene patys sunkiausi. Ne tik dėl sunkių studijų, bet ir dėl to, kad ji beveik neturėjo jokio ryšio su Lietuva - internetu naudotis tuo metu dar nebuvo galimybės, grupėje buvo susirinkusi tarptautinė publika ir daugiau nė vieno lietuvio. „Kad galėtum gerai jaustis Japonijoje, reikia pažinti šios šalies kultūrą. Ją reikia suprasti, prie jos įprasti, išmokti elementarių japonų bendravimo taisyklių - nusilenkti, kortelę būtinai duoti dviem rankomis, nekelti balso, garsiai nesijuokti. Dar viena būtina sąlyga, norint pritapti šioje šalyje - mokėti nors truputį japoniškai. Japonai sunkiai kalba angliškai, o kitų užsienio kalbų visai nemoka, todėl norint nebijoti užeiti į parduotuvę, į kavinę, važinėti metro ar traukiniais, reikia mokėti jų kalbą. Tai teko perprasti jau per studijų metus, todėl grįžusi dirbti į Tokiją gerai jaučiausi nuo pat pirmos dienos”, - prisiminė L.Žukauskaitė.

 

Žavi tvarka ir saugumo jausmas

 

„Mokytis iš pradžių buvo labai sunku, nes japonų kalba nepanaši į jokią kitą kalbą. Bet įmanoma pažinti ir hieroglifus. Dėl studijų intensyvumo ir dėstytojų griežtumo, kiekvieną savaitę vykdavusių komisijos patikrinimų, visi studentai gerai pramoko šios kalbos pagrindų. Kas tris mėnesius vykdavo savaitę trukdavę egzaminai. Iš tiesų tokiu krūviu dar nebuvo tekę mokytis, nors esu baigusi ir magistrantūros studijas. Iki vakaro laiką praleisdavome institute, grįžę į tame pačiame pastate buvusio bendrabučio kambarius dar ruošdavome namų darbus, rengdavomės patikrinimams žodžiu ir raštu, o miegui likdavo keturios valandos. Ir taip - ištisus mokslo metus”, - pasakojo L.Žukauskaitė. Kartais savaitgaliais studentai gyvendavo japonų šeimose, kalbančiose tik japoniškai, kad įgytų daugiau kalbos įgūdžių. Po trijų mėnesių Lina jau nebijojo pasiklausti kelio ar ko nors paprašyti parduotuvėje. Po devynių mėnesių ji jau galėjo susikalbėti bendrąja kalba. „Japonija man labai patinka. Patinka žmonių bendravimo kultūra, absoliuti pagarba kitam žmogui. Tvarka, švara, saugumas - tai žavi. Darbą dažnai baigiame naktimis, bet niekada nereikia bijoti einant namo”, - tvirtino L.Žukauskaitė. Ji ilgai galvojo, ar yra dalykų, kurie jai nepatinka Japonijoje. „Nepasakyčiau, kad man kažkas nepatinka. Tiesiog yra dalykų, prie kurių reikia įprasti. Su tokiais dažniausiai susiduriu dirbdama. Japonai turi labai daug taisyklių ir jų reikia paisyti. Nors kartais akivaizdu, kad viską galima padaryti paprasčiau, tačiau reikia laikytis nustatytų taisyklių. Žodžiu, darbas vyksta pagal griežtą schemą ir sistemą. Bet matome, kad jų darbo rezultatai yra labai geri”, - gyrė japonus penktus metus jų šalyje gyvenanti lietuvė. Psichologinį lūžį ji išgyveno, kai pirmą kartą prieš 10 metų paragavo žalios žuvies - tuomet lietuvei atrodė, kad ji mirs. Tačiau dabar ją valgo su malonumu.

 

Atpalaiduoja šiatsu masažas

 

„Dirbdama ambasadoje aš jaučiuosi tarsi būčiau Lietuvoje, nes dirbu savo šaliai. Aišku, nostalgija visada šalia - labai pasiilgstu šeimos, draugų. Tačiau depresijoms paprasčiausiai nėra laiko. Mūsų ambasada maža, o Japonija - labai didelė. Turime daug minčių ir planų, kuriuos vos spėjame įgyvendinti”, - kalbėjo L.Žukauskaitė. Jeigu Lina savaitgalio vakarą kur nors susirengia išeiti, draugiją jai dažniausiai sudaro ambasados kolegos ir sekretorė Reiko. Japonė taip pamilo mūsų šalį, kad kasmet stengiasi atvykti į Lietuvą atostogauti, o pernai mėnesį mokėsi lietuvių kalbos, nors jai pasirodė, kad tai - pati sunkiausia kalba pasaulyje. Tačiau laisvo laiko, kurio metu mėgdavo užsukti padainuoti karaokė ar atsipalaiduoti atliekant jai tradicinį šiatsu masažą, Lina dabar beveik nebeturi. Ji prieš metus Japonijoje pasišventė kilnesniam tikslui - pradėjo rūpintis vėžiu sergančiais Lietuvos vaikais ir, ieškodama pagalbos, jiems skiria visą laisvalaikį.

 

Pasinėrė į kovą su vaikų vėžiu

 

„Į ambasadą iš Lietuvos kreipėsi sergančio penkerių metų berniuko tėtis ir paprašė padėti surasti japonų medikus, kurie galbūt galėtų jam padėti, nes Lietuvoje nebuvo specialistų, turinčių praktikos gydant tokios formos vėžį. Kreipiausi į Japonijos nacionalinį vėžio centrą, įvairias ligonines. Pasirodė, kad tokio atvejo nėra buvę ir Japonijoje, todėl medikai galėjo patarti tik teoriškai. Mane apėmė didelė neviltis ir nutariau, kad vis tiek reikia kažką daryti, ieškoti pagalbos kitur. Per įvairius pažįstamus JAV radome lietuvių kilmės gydytoją, kuri turėjo tokios patirties. Buvo daug džiaugsmo, kad galbūt berniukas bus išgelbėtas. Kai sužinojau, kad berniukas, kuriam taip norėjau padėti, žiemą užgeso nesulaukęs pagalbos, iš nevilties verkiau dvi paras. Niekaip nesuvokiu, kodėl tokia baisia liga serga šie maži ir nekalti vaikai”, - neslėpė emocijų L.Žukauskaitė. Šių metų balandį į Japoniją buvo atvežtas Arūno Matelio filmas “Prieš parskrendant į Žemę”. Pamačiusi šį filmą apie sergančius vaikus Lina nutarė, kad negalima laukti kitos dienos, nes jos mažiesiems ligoniams gali ir nebūti. Ji užmezgė ryšį su labdaros ir paramos fondu “Rugutė”, kuris globoja vėžiu sergančius vaikus. Birželio 1-ąją į ambasadą buvo sukviesta lietuvių bendruomenė, kuriai buvo parodyta A.Matelio juosta ir pristatyta “Rugutės” veikla. Surinktos lėšos buvo pirmosios, kurios iš Japonijos pasiekė Lietuvos vaikus. Kitą dieną ambasadoje apsilankė Japonijos nacionalinio vėžio centro vaikų onkologai, Lietuvos ir Japonijos draugystės asociacijos nariai. Šios asociacijos delegacija, Linos iniciatyva, vasarą aplankė Kauno klinikose gydomus onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir nusprendė ieškoti būdų teikti paramą Klinikų vaikų onkohematologijos poskyriui. L.Žukauskaitės teigimu, nepaprasto gerumo ir nežmoniško skausmo kupina odė vėžiu sergantiems vaikams „Prieš parskrendant į Žemę” tapo šaukliu kovai su vaikų vėžiu ne vien Lietuvoje, bet ir tolimojoje Japonijoje. A.Matelio filmas įkvėpė japonus aktyvesnei kovai su vaikų vėžiu - rugpjūčio pabaigoje Japonijoje buvo įkurta nauja nepelno siekianti organizacija SUCCESS, kurios tikslas - kovoti su vaikų vėžiu.

 

Dovanų gavo Pijaus piešinį

 

„Apie vaikų vėžį mažai kalbama ir Japonijoje, todėl nutarėme šių metų pabaigoje surengti didelį renginį šiai problemai nušviesti ir pakviesime visus galinčius prisijungti kovojant su vaikų ir jų šeimų skausmu Lietuvoje ir Japonijoje”, - pasakojo sergančių vaikų nebegalinti užmiršti L.Žukauskaitė. Šiuo metu Lina rūpinasi Kaune gydomu penkerių metų Pijumi, kuriam pagalbos pradėjo ieškoti ir per kitose šalyse esančias Lietuvos ambasadas, bei kitais “Rugutės” fondui, atviram visoms ligoniukų šeimoms, žinomais vaikučiais. Lina padėjo išsipildyti 14-metės Ligitos svajonei - gauti pasaulio čempionate Japonijoje žaidusių Lietuvos krepšininkų autografus. Svajonė buvo išpildyta su kaupu - jos ir rinktinės atstovo spaudai Lino Kunigėlio rūpesčiu suvenyrus su parašais sergantiems vaikams Kauno klinikose įteikė patys Lietuvos rinktinės žaidėjai ir jų treneriai. „Tikiu, kad galėsiu Ligitai parodyti Tokiją, kai ji sustiprės ir galės atskristi, - vylėsi Lina. - Aš labai noriu šiuos vaikus ir jų tėvelius matyti besišypsančius, todėl laisvu metu, užuot ėjusi kur nors linksmintis, kiek pajėgiu ieškau pagalbos vaikams. Išvažiuodama iš Lietuvos, gavau brangiausią dovaną - Pijaus pieštą laivą, kuris tapo mūsų kovos su liga simboliu - Vilties laivu. Labai noriu, kad mūsų visų pastangomis šis laivas plauktų ir niekuomet nesustotų”.