Jaunai šeimai likimas kirto dvigubą smūgį

Irena Gasaitytė , „Panevėžio rytas "

2006 m. gruodžio 2 d., Nr. 248/3932

 

"Mano liga - niekis, palyginti su tuo, ką teko iškęsti Pijui. Tik sūnaus dėka nepalūžau, kai žemė slydo iš po kojų", - sako 26 metų biržietė Aida Kvedaraitė, su šeima gyvenanti Vilniuje. Prieš pustrečių metų piktybiniu smegenų naviku susirgus A.Kvedaraitės ir jos gyvenimo draugo Andriaus Rabačiausko vienturčiam sūnui Pijui, netrukus ir pati berniuko motina išgirdo negailestingą diagnozę - krūties vėžys.

 

Gailėti savęs neleido sūnus

 

A.Kvedaraitė ir jos dabar 5 metų sūnus pasiligojo maždaug vienu metu. Moteris sako niekada nepamiršianti, kaip ji po chemoterapijos seanso gulėdavo namuose išsekusi, o Pijus, pats ką tik pakilęs iš ligoninės lovos, šokinėdavo aplinkui ir klausinėdavo, ar ko nors nereikia, gal ką atnešti ar padaryti. Matydama, kaip sūnus spindi begaline kantrybe ir optimizmu, moteris suprato neturinti teisės pasiduoti. "Kaip galėjau lieti ašaras ir dejuoti, kad skauda, bloga, sunku, kai mačiau, kaip visa tai didvyriškai kenčia ir mano vaikas?" - sakė moteris. Daugiau apie savo ligą ji nenorėjo kalbėti. "Mano liga - niekis, palyginti su tuo, ką teko iškęsti Pijui", - sako likimo smūgius didvyriškai pasitikusi motina. A.Kvedaraitė prisimena, kad išgirdus Pijaus, kiek vėliau ir jos pačios diagnozę, klausimai "už ką ir kodėl man, mano vaikui" iškilo gal tik trumpą akimirką. Vėliau tokiems pamąstymams paprasčiausiai nebeliko laiko. Reikėjo kovoti, ieškoti informacijos. Pakankamai sužinojus apie ligą ir supratus, kad nuo vėžio niekas neapsaugotas, tokie klausimai apskritai neteko prasmės. Navikai paprastai ilgai ir klastingai tūno organizme, kol kokiais nors požymiais pasireiškia. Pati tai savo kaliu patyrusi moteris visiems pataria iškilus nors menkiausiai abejonei nedelsti, skubiai kreiptis į gydytojus.

 

Pasitiki tik tradicine medicina

 

A.Kvedaraitė sako netikinti jokiais antgamtiškais gydimosi metodais. Jaunai porai net mintis nekilo, matant beviltiškas medikų pastangas padėti jų sūnui, kreiptis į netradicinės medicinos šalininkus. "Vėžys yra agresyvi liga, todėl su ja reikia kovoti agresyviai. Galbūt žolelės ar maisto papildai ir tinka piktybinių ligų profilaktikai ar pastiprinimui po chemoterapijos, tačiau jokiu būdu ne vietoje gydymo", - įsitikinusi A.Kvedaraitė. Ji savo sūnui maisto papildų ir augalinių preparatų duodavo tik pasitarusi su gydytoja, nes neaišku, kaip jie gali sureaguoti su chemoterapijai naudojamais vaistais.

 

Pasinaudojo amerikiečių patarimais

 

Dabar Pijaus būklė yra sunki, tačiau stabili. Iki šios vasaros medikams kažkiek pavykdavo suvaldyti berniuko ligą, tačiau nuo birželio pradžios ji pradėjo smarkiai progresuoti. Vaikui sutriko rijimas, prasidėjo traukuliai. Kauno klinikose, kur berniukas buvo gydomas visą laiką, prasidėjo stiprūs epilepsijos priepuoliai. Vienu metu netgi buvo pasireiškę komos požymiai. Prieš kurį laiką Pijaus tėvai kreipėsi pagalbos į Jungtinių Amerikos Valstijų Teksaso mieste esančią kliniką. Ten buvo nusiųsta Pijaus ligos istorija. Gavus atsakymą iš amerikiečių medikų, Pijaus gydytoja mažąjį ligoniuką ėmė gydyti vadovaudamasi užsienio kolegų patarimais. Po amerikiečių rekomenduoto kombinuoto chemospindulinio gydymo ir Kauno neurologų skirtų vaistų nuo traukulių mažylio būklė pagerėjo - liovėsi kamavę traukuliai.

 

Sūnų supranta be žodžių

 

Šiuo metu Pijus jau gyvena savo namuose. Berniukas maitinamas per zondą, jis nebekalba, nevaikšto. Vaikui nuolat reikia išsiurbti seiles, kad neužspringtų. "Nors sūnus negali pasakyti nė žodžio, mes suprantame, ko jam reikia. Pijus viską pasako žvilgsniu, kurio neįmanoma nesuprasti - jis toks aiškus ir protingas", - sakė A.Kvedaraitė. Pijus moka ir pareikalauti dėmesio. Mama supranta, kada jam negerai, nepatogu ar skauda. Jei berniukas paliekamas kambaryje vienas, jam iš karto pradeda riedėti ašaros. Vaikas mėgsta, kai šalia kas nors sėdi, glosto jį. Supykęs neskaudžiai krimsteli pasilenkusiai mamai. Tėvai stengiasi laikytis buvusio gyvenimo ritmo, daryti tai, ką darydavo, kai Pijus dar vaikščiojo - skaityti jam knygutes, sekti pasakas, dainuoti. Pijus taip pat žiūri filmukus bei yra išvežamas į lauką. Jie neatsisakė netgi taip sūnaus mėgstamų maudynių vonioje. Jos sunkiai sergantį vaiką atpalaiduoja ir ramina.

 

Bendraudami rado pagalbą

 

Neseniai Vilniuje vyko labdaros-paramos fondo "Rugutė", kuris labai daug padeda vėžiu sergantiems vaikams, renginys. Kadangi Pijaus būklė buvo labai sunki, motina abejojo, ar važiuoti, tačiau nugalėjo baimę ir pasiryžo. "Bendravimas mums be galo svarbus. Ne veltui sakoma, kad vienas lauke ne karys", - sakė A.Kvedaraitė. Įsijungusi į labdaros paramos fondo "Rugutė" veiklą moteris susipažino su žmonėmis, kurie šeimai suteikė pagalbą. Fondo savanorė Asta Križinauskienė padėjo susisiekti su Jungtinių Amerikos Valstijų gydytojais, šiuo metu Japonijoje Lietuvos ambasadoje dirbanti Lina Žukauskaitė bei "Rugutės" fondo įkūrėja pasvalietė Edita Abrukauskienė padėjo įsigyti ligonių kasų nekompensuojamus brangius vaistus.

 

Liga smogė iš pasalų

 

A.Kvedaraitė pasakojo, kad Pijus nuo pat mažumės buvo labai guvus ir sveikas vaikas, anksti pradėjo kalbėti. Viskas apsivertė, kai Pijui buvo 2 su puse metų. Vieną 2005 metų balandžio dieną vaikui pasidarė negera - jis apsiblausė, tapo mieguistas, prasidėjo galvos skausmai ir vėmimas. Įtarus smegenų sukrėtimą vaikas buvo paguldytas į ligoninę, o būklei pagerėjus išleistas į namus. Po kiek laiko panašūs priepuoliai pasikartojo. Ligoninėje padarius tyrimus Pijaus galvytėje buvo rastas auglys. Iš Vilniaus vaikas buvo perkeltas į Kauno universitetines klinikas, kur gegužės pradžioje atlikta pirmoji operacija. Po kelių savaičių berniuko tėvai sužinojo, kad tai piktybinis auglys - kraujagyslinio rezginio karcinoma. Tai viena iš rečiausių piktybinių navikų formų.

 

Pagerėjimas buvo laikinas

 

Mažajam Pijui buvo atliktos septynios operacijos - keturios vis ataugančio auglio šalinimo ir trys drenažinės, kai reikėdavo išsiurbti ant smegenų susikaupusį skystį. Vaikui teko iškęsti keliolika chemoterapijos bei spindulinės terapijos kursų. Tačiau toks gydymas tik laikinai apstabdydavo ligą - po kiek laiko auglys vėl ataugdavo. Šiuo metu berniuko būklė ypač sunki - gydytojai neduoda jokių optimistiškų prognozių. Dariniai išplito po visas berniuko smegenis bei eina jau ir į stuburą.

 

Kas vakarą - ritualas

 

Pasak A.Kvedaraitės, vaikas suprato, kad serga. Kadangi dėl ligos negalėjo lankyti darželio, tėvai norėdami, kad jis turėtų progos bendrauti su kitais vaikais, veždavo jį į šeštadieninę mokyklėlę. "Kai žaisdami vaikai per daug įsidūkdavo, Pijus pats paprašydavo jų elgtis atsargiau sakydamas, jog jam operuota galvytė. Ir visai nesigėdijo rando ar dėl chemijos nuslinkusių plaukų", - prisimena A.Kvedaraitė. Berniukas netgi šmaikštaudavo žiūrėdamas į veidrodį, - sakydavo, kad šis berniukas be plaukų visai nepanašus į Pijų. Kas vakarą atsigulęs į lovytę Pijus su tėčiu atlikdavo tarsi ritualą. Jie abu kalbėdavo, kad reikia nugalėti galvytėje esantį augliuką. Pijus kartodavo, kad jis yra kareivėlis ir nepasiduos tam negeram augliukui.

 

Vilties nepraranda

 

Ligoninėje mažasis ligoniukas tapo seselių ir gydytojų numylėtiniu. Jis elgdavosi kaip tikras džentelmenas - ir po skausmingų ir nemalonių procedūrų, perrišimų nepamiršdavo padėkoti: "Ačiū, kad mane pagydėte". Taip pat visoms kartodavo, kad labai jas myli. Pijus stebindavo kantrumu. Mama matydavo, kad jam kažkas negerai, tačiau sūnelis, kai jau skausmas būdavo nebepakeliamas, paprašydavo tik vieno: "Mamyte, paglostyk, ir man viskas praeis". Moteris, tik neseniai pati išgyvenusi trečią operaciją, sakė, kad kol sūnus gyvas, gyva ir viltis. "Protu suvokiame, kad galbūt jam jau niekas nebepadės, bet užsikabinome už šio tikėjimo ir laikomės. Paprasčiausiai neturime kitos išeities, tik tikėti laiminga pabaiga. Vienintelis kelias pagauti stebuklą - tikėti juo", - nepraranda vilties Pijaus mama. Nesėkmių prislėgtą šeimą palaiko ir stiprybės suteikia draugai, artimieji ir, žinoma, labdaros-paramos fondas "Rugutė".