Apie kavą, Liną ir savanorystės kelią

 

Prieš daugiau nei dešimtmetį, pavasarį, gegužės mėnesį, sulaukėme pirmojo diplomatės Linos Žukauskaitės laiško. Nuo tada Lina yra šalia ir visada, kai tik mums prireikia, galime atsiremti į jos petį. Žurnale „Prie kavos“ (2020-01-15 Nr.3) rasite gilų ir prasmingą straipsnį „Padėti kitam yra LAIMĖ“.

 

Taip, tai apie Liną, jos susidūrimą su vaiko onkologine liga, kelią iki „Rugutės“ ir buvimą su vaikais ir dėl vaikų: „Ant vieno Poviliuko dovanoto atviruko užrašyti G. Hauptmano žodžiai „Visa, ko nenuspalvino meilė, – nespalvota“. Vaikas jaučia. Jei ateisi ne atvira širdimi, jis tavimi nepatikės, neatsivers, neprisiglaus. (...) Man atrodo, kad padėti kitam yra laimė. Galvoju, ką pirmiausia atsimenu, kai pažiūriu atgal, kas suteikia geriausius jausmus? Tikrai ne koks nors įsigytas daiktas, pamatytas gražus miestas ar suvalgytas įmantrus patiekalas. Laimė – į ragelį sušnibždėtas „Aš tave labiau“, kūdikio, kurį trumpam ligoninėje patikėjo į parduotuvę išskubėjusi mama, priglaudimas ir užmigimas ant rankų.“

 

Ieškokite žurnalo spaudos kioskuose ir prie kavos pasimėgaukite skaitiniu! Nors iš tiesų, beskaitant kava pasimiršo ir atvėso... Pasakyti, kad esame dėkingi Linai, tai – nepasakyti nieko. Lina, mes labiau labiau! :-) O visiems skaitantiems linkime „kartais širdyje pajusti, kad gyvenimas išsipildė – jis toks, kokio nori siela.“