Sužinojus apie laukiantį kelią per vaiko onkologinę ligą užgriūna daugybė įvairiausių jausmų. Stingdantis nerimas gyvenimą nudažo pilkiausiomis spalvomis ir vis verčia užduoti klausimą „Kodėl mums?“... Visgi net šioje sudėtingoje situacijoje įmanomas ir kitoks požiūris, kai sukaupus visas jėgas užduodamas visai kitas klausimas – „Ką mums duoda šis kelias?“ Apie tai ir yra Alisos mamos Mildos žinutė, kurią skaitėme dešimtis kartų, nes po kiekvienu išjaustu žodžiu slypi tiek daug išminties. Tiesiog privalėjome pasidalinti Mildos žinute ir su Jumis:

 

„Kai po operacijos nuskambėjo „paskirtas 27 savaičių gydymo protokolas“, atrodo, išskridau į kosmosą. Nežinau... Gal ten dar ir tebesu, nes iš čia viskas lengviau ir paprasčiau. Juokas skamba dažniau nei ašaros, o kiek daug apsikabinimų ir dar daugiau ištartų „myliu“... Galvojam ne apie ligą (nors ją pažinom labai iš arti), o apie sveikatą, ne „kas bus?“, o „kaip gera būti dabar“, ne „kodėl mums?“, o „ką mums duoda šis kelias?“... Ir žinot... Liko to protokolo tik 3 savaitės, iš jų – viena laisva! Pirmadienį dar sulaukėme žinių, kad nereikėjo laukti gydymo pabaigos, kol kraujo rodikliai pasiektų normas, pasiektos jau dabar. Liko 3 šuoliukai. Žinoma, bus ką veikti ir toliau. Bet negi nesidžiaugsi?“

 

Milda, ačiū už išmintį ir didelę didelę širdį. Ačiū, kad tuo daliniesi. Alisa, viens, du, trys, šoki drąsiai, kaip karys!