„Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt“

Visi, pernai dalyvavę „Draugų saloje“, turbūt puikiai atsimena nuostabiausius muzikos garsus, kuriuos savo likimo draugams dovanojo Julija, pirštais liesdama jautrias lietuvių liaudies muzikos instrumento – kanklių – stygas.

 

Šių metų balandžio 8-9 d. vykusiame Dešimtajame respublikiniame Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkurse Julija iškovojo I laipsnio laureatės diplomą. Be to, konkurso komisija atskirai įvertino Julijos pasirodymą skirdama specialųjį konkurso prizą – tradicines aukštaitiškas kankles.

 

Julija nesiliauja stebinti mus savo dvasine stiprybe, gebėjimu ne tik atsitiesti po sunkios ligos, bet ir įkvėpti gyvenimo džiaugsmo kitiems. Susižavėję Julijos atliekama muzika ir didžiuodamiesi jos nuskintais laurais, panorome pakalbinti jaunąją kanklininkę.

 

Kada kanklių muzika užbūrė Tave ir kodėl pasirinkai būtent šį instrumentą tapti vedliu Tavo muzikiniame kelyje?

Namuose visada buvo kanklės ir pianinas, tad šie instrumentai man buvo kaip žaisliukai. Jau metukų dainuodavau ir braukydavau per stygas kaip papuola, pritardama savo kūrybos dainoms. Pirmoji daina buvo „Du gaideliai“, o tiksliais akordais groti ir pritarti savo dainelėms pradėjau būdama trejų metukų. Vaikystėje kanklės buvo mano pagrindinis „žaislas“. Atvirkščiai nei kitos panašaus amžiaus mergaitės, nesidomėjau lėlėmis ar kitais vaikiškais žaislais. Apie kanklininkės ateitį pradėjau galvoti būdama maždaug 12–13 metų. Labiausiai šis instrumentas mane traukia tuo, kad jis nėra populiarus, tad man labai įdomu juo groti, eksperimentuoti ir jį populiarinti. 

 

Dažnai atlikėjai nesutaria, kuris muzikos instrumentas skleidžia ausiai maloniausią skambesį. Tikriausiai esi viena iš tų, kurie mūru stoja į kanklių pusę?

Jei reikėtų pasirinkti vieną instrumentą, be abejonės tai būtų kanklės. Bet manau, kad kiekvienas instrumentas turi savaip gražų skambesį, ir išrinkti patį maloniausią turbūt yra neįmanoma!

 

Kokius dar muzikos instrumentus įrašytum į savo mėgstamiausiųjų sąrašą? Gal moki groti ir kuriais nors kitais instrumentais?

Neskaitant kanklių, moku groti pianinu, taip pat galėčiau pagroti keletą akordų gitara (ja pradėjau mokytis groti neseniai). Ir, nors su malonumu galėčiau klausytis įvairių instrumentų, mane dar žavi arfos, fleitos ir birbynės skambesiai.

 

Esi nepaprastai talentinga asmenybė – muzikuoji, rašai, fotografuoji. Iš kur Tavyje tiek meninių gabumų?

Dėl rašymo ir fotografavimo talentų nesu visiškai tikra, bet muzikavimo gabumus paveldėjau iš savo tėvų, o su mamos pagalba juos ugdžiau ir tobulėjau.

 

Galbūt perkeli savo idėjas ir į penklinę?

Deja, kol kas ne. Bet galbūt ateityje... 

 

Baigę muzikos mokyklą vaikai neretai apleidžia savo instrumentus ir, laikui bėgant, praranda įgūdžius. Kas paskatino Tave ir toliau muzikuoti?

Noras. Jaučiau, kad man sekasi muzikos srityje, taip pat buvo begalinis noras muzikuoti ir tobulėti, buvo didelis palaikymas iš tėvų – šie dalykai ir paskatino.

 

Kokių kompozitorių kūryba Tau labiausiai patinka ir suteikia įkvėpimo?

Šiuo metu ypač mėgstu ir kanklėmis atlieku Yirumos kūrinius. O įkvepia Džo Daseno (Joe Dassin) muzika. 

 

Kanklėmis atlieki netradicinius, itin jausmingus, nepaprasto grožio kūrinius. Kodėl renkiesi būtent tokį repertuarą?

Todėl, kad tokie kūriniai be galo gražiai skamba kanklėmis! Be to, kanklių pasaulyje tai – naujovė. Tokie kūriniai pritraukia daugiau klausytojų ir mūsų visuomenėje sulaužo nuostatą, jog kanklėmis atliekami TIK liaudies kūriniai, tad tuo pačiu ir pats instrumentas labiau populiarėja. Aš ir siekiu sulaužyti šį dar tarybiniais laikais susidariusį stereotipą ir pateikti šį instrumentą iš įvairių pusių.

 

Koncertavai VUVL onkohematologijos skyriuje, onkologinių ligonių bendruomenės susitikimuose, „Rugutės“ organizuojamoje „Draugų saloje“. Kokią svarbią žinią savo dovanojama muzika sieki perteikti panašaus likimo vaikams ir suaugusiesiems?

Nepasiduoti, tikėti ir siekti savo tikslų. Juk, kaip dainuoja „Keistuolių teatras,“ „Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt“!

 

Iš kur semiesi tiek energijos repeticijoms, koncertams, ir net konkursams, iš kurių grįžti apdovanota diplomais ir specialiaisiais prizais?

Tam energijos man suteikia pats grojimas. Nejaučiu jokio nuovargio grodama kanklėmis! Man nereikia savęs versti specialiai repetuoti, tiesiog repetuoju tada, kada noriu, o noriu aš dažnai.

 

Tau teko dalyvauti ne viename konkurse. Gal kuris nors įsiminė labiausiai?

Konkursų, skirtų kanklininkams, nėra labai daug. Tad labiausiai įsiminė atlikėjų konkursas, kuris vyko Lenkijoje. Tada, būdama ketverių metukų, dainavau ir pati sau pritariau kanklėmis. Iki ligos grojau ir ansamblyje, su kuriuo dalyvaudavome įvairiuose konkursuose. Jie taip pat paliko gražius prisiminimus.

 

Ar koncertavimas Tave vargina, ar atvirkščiai – sustiprina, suteikia jėgų, veikia tarsi terapija?

Sustiprina. Ypač dabar, kai esu prikaustyta prie vežimėlio. Koncertai mane atpalaiduoja, leidžia užmiršti kasdienius rūpesčius, pajusti, jog gyvenimas po ligos nesustojo vietoje, o juda pirmyn.

 

Nekalbant apie sveikatą, kokių dar šiuo metu turi svajonių?

Šiuo metu tos svajonės galbūt kiek naivios, bet svajoju apie laimingą ateitį: studijuoti konservatorijoje, po to – muzikos akademijoje, galų gale, supažindinti lietuvius ir uždegti juos meile savo tautiniam instrumentui – kanklėms, kad išmoktume didžiuotis savo instrumentu, kuris pasaulyje yra toks vienintelis. Taip pat noriu ateityje padėti žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis.

 

 

Kviečiame pasiklausyti: