Ievos kelionė

Į labdaros ir paramos fondą „Rugutė“ neseniai kreipėsi penkiolikmetė Ieva Krivickaitė iš Plungės. Nors likimas neapdovanojo Ievos stipria sveikata, visą savo laisvalaikį, jėgas ir rūpestį mergina atiduoda silpnesniems už save. Stebina begalinis Ievos nuveiktų darbų sąrašas, nebūdingas jos amžiaus žmonėms. Šiandien Ieva tiesiog gyvena idėja padėti sergantiems vaikams ir surinkti lėšų jų gydymui:

 

„Noras padėti didesnis nei noras pačiai pasveikti... Matau didelį norą pasveikti, džiugias akeles ir nuoširdžias šypsenas. Girdžiu maldeles vaikų, kurie tiki. Tiki, kad pasveiks. Ir jaučiu. Jaučiu, kad galiu padaryti kažką, dėl ko bent vieną akimirką visi jie jaustųsi geriau. Toks turbūt ir yra mano kelionės tikslas. Aš važiuosiu ir belsiuosi ne tik į sunkias bažnyčios duris, bet ir į visų širdis. Lenksiuosi ne tik prieš altorių ir Dievą, bet prieš kiekvieną Žmogų, kuris išties pagalbos ranką, kuris palinkės ką nors gera, kuris sukalbės maldą, kuris bent lašeliu parems vaikučius... Bus sunku, aš žinau, kad ne visur manęs laukia, kad ne visur priims mane. Ir jei prieš nosį man bus užtrenktos bažnyčios durys, aš visai nepyksiu. Tikrai. Aš tiesiog nuoširdžiai palinkėsiu, kad tiems žmonėms niekada nereikėtų prašyti pagalbos. Pagalbos kovojant su liga...

 

2013 m. rugsėjo 26 d. prasidėjo mano kelionė. Pakutuvėnuose, šv. Antano Paduviečio vienuolyne dalyvavau vakarinėse mišiose. Nežinojau, kas laikys mišias. Žinojau, kad klebonas Andrius yra Kaune. Važiavau, nes jaučiau, kad čia turiu pradėti savo kelionę, ir visai nesvarbu, su kuriuo kunigu. Į bažnyčią įžengė brolis Paulius iš Kretingos. Pažįstu jį, neseniai kartu po sekmadieninių mišių gėrėme arbatą. Net širdis suvirpėjo išvydus jį... Tą vakarą nuoširdžiai meldžiausi už visus visus ligoniukus, kuriuos pažįstu, su kuriais susipažinsiu, už tuos, kurie iškeliavo pas Dievą. Meldžiausi taip stipriai ir taip tikėdama, kad Dievas girdi mano maldas, kad dabar negaliu prisiminti brolio Pauliaus skaitytų evangelijos žodžių... Žinau, kad Dievas girdėjo mane. Po mišių nuėjau į zakristiją. Paulius pažino mane, pasisveikino. Papasakojau jam viską, ką žinojau apie „Rugutės“ fondą ir jo įkūrėjus. Papasakojau, kad keliausiu į visas bažnyčias, kiek tik leis mano jėgos ir rinksiu vilties lašelius vaikams. Vilties pasveikti. Laimindamas mane, brolis kalbėjo: „Žinau, Dieve, kad tai, ką darai, yra geriausia, toks tavo planas, tačiau šiandien kartu su Ieva prašome vaikams sveikatos. Laimink Ievą ir per ją visus vaikus, su kuriais ji susitiks kelyje. Visus žmones, kurie padės, kurie melsis…“. Visą laiką, kol Paulius kreipėsi į Dievą, aš tikėjau, aš jaučiau, kad Visagalis girdi jį, kad yra šalia mūsų. Žinau, kad man jis padės ir kad padės visiems vaikučiams, kurie prašys Jo pagalbos. Šiandien supratau, kad visai nenoriu pamatyti Dievo. Aš tiesiog noriu Jį pažinti kiekviename žmoguje. Ačiū broliui Pauliui už Palaiminimą. Jis tiki kartu su manimi, kad Žmonės išgirs mane. Kelionę pradėsiu Vilniuje, jau šį sekmadienį...

 

Girdžiu maldeles vaikų, kurie tiki. Tiki, kad pasveiks. Ir jaučiu. Jaučiu, kad galiu padaryti kažką, dėl ko bent vieną akimirką visi jie jaustųsi geriau. Toks turbūt ir yra mano kelionės tikslas.“

 

Skaitydami šiuos Ievos žodžius ir žavėdamiesi jos vidine stiprybe, neabejojame,
kad Ievai pavyks įgyvendinti tai, ko trokšta jos auksinė širdis.

 

Ieva, dėkojame Tau ir tvirtai tikime Tavimi!