Igno prisiminimai

  

Pirmą kartą Hodžkino limfomą diagnozavo 2012 metais. Ši žinia mane šokiravo, nes niekada savo sveikata nesiskundžiau, aktyviai sportavau ir mėgavausi gyvenimu.

 

Gydymo metu visada būdavo ir gerų, ir prastesnių laikotarpių, kartais nesinorėdavo išlipti iš lovos, o kartais prašiau artimųjų, kad važiuotume į kokį parką netoliese! Neužsibūti toje ligoninės aplinkoje ir judėti į priekį tuo metu buvo pagrindiniai mano tikslai.

 

Išgirdus, kad kažkas iš pažįstamų susirgo onkologine liga, nukrečia siaubas. Supranti, kiek gali tekti kitiems žmonėms gulėti. Dar pridėčiau, kad, kai būna sunku, prisimenu ligos laikotarpį, tą optimistišką požiūrį kuris mane vedė į priekį.

 

Gydymo kelyje svarbiausia norėti pasveikti, daug valgyti, bendrauti, svajoti, žaisti ir niekada neleisti sau įsitraukti į tą niūrų ligos sūkurį.

 

Vaikams linkiu daryti viską, ko paminėjau viršuje. Bet svarbiausia - linkiu jums būti kovotojais, kariais ar kokias supermenais prieš šią ligą.

 

„Rugutės“ fondui linkiu gyvuoti dar ne vienerius metus, bet didžiausias noras būtų, kad visi vaikai ir kiti žmonės tiesiog nesirgtų! O Editai ir jos komandai linkiu meilės, stiprybės ir džiaugsmo!