Emos prisiminimai

  

2012 metų birželio mėnesį ruošiausi į Dainų šventę Vilniuje, tačiau mama, pastebėjusi mano sveikatos negalavimus, privertė apsilankyti pas gydytoją ir buvau išvežta į ligoninę. Labai pykau ant tėvų, nes juk man reikia repetuoti, o aš labai mėgau šokti, tačiau vėliau supratau, kad reikalai buvo rimti ir aš sužinau, jog sergu sunkia liga – mielobalstine leukemija.

 

Pirmosios gydymo savaitės buvo labai sunkios. Gydymas buvo ilgas, sunkus ir skausmingas. Man labai trūko draugų ir namų aplinkos, tačiau, laikui bėgant, supratau, kad turiu labai nuostabią šeimą, draugus, gydytojus ir nuostabų personalą šalia – todėl kartu viską galim įveikti.

 

Šiuo metu onkologinės ligos man nebeasocijuojasi su baisiausia ligos baigtimi. Savo istorija įsitikinau, jog šiomis dienomis onkologinės ligos yra tikras ir sunkus gyvenimo išbandymas, tačiau jokiu būdu ne baigties taškas. Tai išbandymas, kuris pakeitė ne tik mano, bet ir daugelio mano artimųjų gyvenimus.

 

Šiuo metu gydymo kelyje man atrodo svarbiausia prisižadėti sau, kad viskas bus gerai ir nepasiduodi neigiamoms emocijos, kad ir kaip sunku tam tikromis akimirkomis bebūtų. Niekada negalvojau, kad bus kitaip, galbūt todėl buvau vienas tų laimingų onkologinių ligonių pavydžių.

 

Susirgau būdama paauglė, galbūt daugiau supratau nei daugelis sergančių mažamečių vaikų, todėl man buvo lengviau susidoroti su gydymo sunkumais. Šiuo metu sergantiems vaikams labai norėčiau palinkėti ištvermės ir kantrybės, kadangi žinau, kaip sunku ištverti tiek pačiam, tiek tuo labiau vaikučių tėveliams – jie, mano manymu, yra didžiausi didvyriai šiame gydymo kelyje. Nenuleiskite rankų ir nusišypsokite!

 

„Rugutė“ buvo ta organizacija, kurią aš, būdama paauglė, galbūt nelabai įvertinau, tačiau dabar suprantu, kokį ji didelį darbą atliko ir atlieka palaikydama vaikams nuotaiką ir įkvėpimą, surasdama veiklos ir nuotaiką keliančių veiklų niūriausiomis gydymo dienomis. Šiai organizacijai esu labai dėkinga. Gimtadienio proga noriu palinkėti visokeriopos sėkmės Jūsų nelengvame kelyje ir išlikti tokiai pačiai nuostabiai sunkiai sergančių vaikų šypsenų kūrėjai!

 

Šiuo metu esu sėkmingai besimokanti Lietuvos sveikatos mokslų Burnos higienos specialybės 3 kurso studentė. Praėjus vos metams po gydymo, grįžau į šokius ir iki šiol laisvalaikiu mėgstu šokti, šiuo metu priklausau Vytauto Didžiojo universiteto „VDU Solo Latino“ šokėjų grupei ir esu be galo laiminga, jog onkologinė liga manęs nepalaužė ir tik sustiprino, to norėčiau palinkėti ir iki šiol kovojantiems!