Justinos, fondo savanorės, pasakojimas

 

Dar besimokydama mokykloje internete atradau „Rugutės“ tinklalapį. Pradėjau skaityti vaikų istorijas, jų svajones, domėjausi „Rugutės“ komandos nuveiktais darbais. Palaikau savanorišką veiklą, tad labai norėjau kuo galiu padėti vykdyti šaunius šio fondo uždavinius. Pažadėjau sau – kai studijuosiu ir gyvensiu Vilniuje, būtinai prisijungsiu prie šios veiklos! Ir štai – aš čia.

 

Ką pirmiausia pajutau, kai ėmiau bendrauti su ,,Rugutės“ nariais, tai šiltą ir nuoširdų bendravimą ir rūpestį. Kiekvienas ligoniukas, kiekvienas jų šeimos narys, kiekvienas savanoris ir komandos narys yra svarbūs, ir tai sukelia viduje pačius geriausius jausmus. Už kiekvieną atliktą darbelį, net ir nedidelį, pasakomas nuoširdūs „ačiū“, ir tie tyri jausmai skatina mane daryti dar daugiau. Jausmas, kad gali bent kažkuo prisidėti prie onkoligoniukų gerovės, yra labai gražus, šiltas ir jaukus...

 

„Rugutėje“ sutikau begalę nuostabių žmonių, tarp kurių radau ir geriausių draugų. Tai viena maloniausių kompanijų, kurioje galiu leisti laiką. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad viskas, ką atiduodi, yra atlyginama su kaupu – šiluma, džiaugsmu, jaukumu, meile.

 

Dešimtojo gimtadienio proga „Rugutei“ noriu palinkėti žengti į priekį ir nesustoti, visada turėti viduje tai, kas nuoširdu, gera, ir, svarbiausia, tikra. Sakau didžiulį Ačiū už galimybę prisidėti prie šio fondo veiklos ir visą tą gerumą patirti sava širdimi.

 

Vaikučiams ir šeimoms, susidūrusioms su onkologine liga, norėčiau palinkėti Tikėjimo, Meilės ir Vilties. „Manyje yra gyvas Tikėjimas, Meilė ir Viltis ir taip yra gyvas mano Gyvenimas.“ (V. Adomonytė).