Dito mamos mintys

 

Kai 2010 metais kaktomuša susidūriau su Dito liga, jaučiausi lyg staiga pakelta iš gilaus miego naktį ir nesusigaudžiau nei kur eiti, nei ką daryti... Nelabai girdėjau ir ką daktarai sakė. Galvoje ūžė tik mintis, kad reikia susikaupti, reikia susiimti ir šypsotis vaikui. Naršiau internete ir nieko neradau, nes hepatoblastoma labai reta. Pirmoji informacija ir buvo „Rugutės“ puslapyje aprašyta. Visų pirma ją ir paskaičiau. Paskaičiau, kaip vaikai kovoja, radau daug patarimų. Šis puslapis buvo mano kasdienė „biblija“. Gal buvau mačiusi kažką ir per televizorių, bet tada, kai ligos atrodo tik pas kitus, tik televizoriuje, nelabai kreipi dėmesį į tai, ką kalba apie vėžį... Neįdomu nei kokie nauji gydymo būdai, nei kokia nauja įranga... Tik maigai per kokią akciją telefono mygtukus ir aukoji, susigraudinusi nuo vaikų istorijų.

 

„Rugutės“ gerumo ranka palietė mus konkrečiai, kai mums padovanojo „Port-a-Cath“ kateterį. Daktarė pasakė, kad reikia, bet labai brangus, ir aš tuoj puoliau versti užrašų knygelę galvoje, iš ko reikės pasiskolinti jam pinigų. O paskui pasakė, kad mums jį dovanos, kad yra labdaros fondas. Didžiausias AČIŪ dar kartą, nors tai tokia keistai reikalinga dovana, kuria kuo greičiau norisi atsikratyti ir pamiršti. Bet pamiršti Editos šiltų žodžių niekada nesinori. Keista buvo girdėti, kad visai svetimas žmogus sako, kad apkabina mus, kad yra su mumis. Net dabar ašaros kaupiasi, kai prisimenu. Nei vienas daktaras neapkabino, bent jau žodžiais, o Edita – visada.

 

Na, o kai jau ligą įveikėm, tai ir į pramogas galėjome vykti – aišku, į „Draugų salą“. Apie ją kalbėti nereikia, joje reikia pabūti! Ir nors pirmoji sala Ditui praėjo beveik miegant, bet aš tikrai pabuvau kaip kokioje oazėje, kur visi draugiški, malonūs, kur linksma. Šių metų šventė mums padovanojo Kendo. Ditas taip susidomėjo, kad visą vasarą laukė, o dabar jau ir lanko užsiėmimus. Jau laksto su kardu ir net su apranga. Ašaros iš laimės nori bėgti, kai matau jį, bėgantį pas mane po treniruotės, pasikėlusį hakamą iki ausų. Džiaugiuosi jo laime ir tokiu atradimu. Prisimename ir Nykštukus. Tai prisiminimai visam gyvenimui. O tokie juk patys geriausi!

 

Jubiliejus! Na, tai su Jubiliejumi, „Rugute“ ir visa visa Komanda! AČIŪ už tai, kad esate dėl mūsų. Ačiū už dėmesį ir šilumą, už pagalbą. SVEIKATOS VISIEMS! Asmeninės laimės kiekvienam. O labdaros fondui linkiu būti ir augti. Kad jis būtų atramos taškas negandos ištiktai šeimai. O šeimoms ir vaikams linkiu nebijoti kreiptis į „Rugutę“, nes ten jus visada išklausys, padės, APKABINS. Neklauskite, KODĖL. Jūs – tie išrinktieji, kuriems lemta tai išgyventi. Neklauskite, kodėl susirgo vaikas... Jis jau serga. Dabar likęs vienas kelias, vienas tikslas – žiūrėti tik pirmyn, pasveikimo link, ir džiaugtis kiekviena diena. Sveikatos visiems!